Kadangi mano galvoj jau nebetelpa svarbūs dalykai, tai štai. Svarbūs dalykai vis dar kažkur pakibę ir aš niekaip su jais negaliu susigyvent. Aš jau žinau, kada išvažiuoju. Aš jau žinau, kur tiksliai išvažiuoju. Aš visada žinojau, ko išvažiuoju. Bet nu blemba, aš nežinau. Kažkas ne taip. Viskas labai nerealistiškai ir visi mano pasakojimai man pačiai skamba kaip "lalalalala". Ir tuose pačiuose pasakojimuose labai daug "nežinau". Čia kažkada galvojau, tai kaip gi visgi yra? Ir yra trejopai:
1) aš noriu važiuoti
2) aš noriu išvažiuoti
3) aš nenoriu išvažiuoti
Antras ir trečias vienas kitam neprieštarauja. Čia būtina atkreipti dėmesį į pabraukimus. Baigiau filologiją ir nemoku žmoniškai reikšt minčių. Užtat galiu nupiešt kurio nors sakinio medį.

Man dar labai nepatinka, kad visi sako "važiuok", "nepraleisk progos", "viskas bus gerai" ir panašiai. Tada aš sugalvoju kokių nors argumentų prieš, bet jie greit būna sutrinami į miltus. Kaip man reikia, kad kas nors pasakytų "nevažiuok", "bus kitų progų", arba "o jei nebus gerai?". Gal, jei pati bandyčiau paaiškint, kodėl reikia važiuot, būtų daugiau noro. O dabar kartais jaučiuos, lyg būčiau įkalbėta. Nors pati visą šitą reikalą pradėjau. Paprašykit, kas nors, kad nevažiuočiau.

Ir dar labai beprotiškai liūdna. Kadangi yra labai daug "nežinau", aš daug apie tai negalvoju, šiek tiek pamirštu, o laikas bėga. Ir velniava. Duokit man daugiau laiko. Daugiau laiko galų gale susivokt, pakankamai kartų susitikt ir pabūt. Jei jau taip sunku dabar, tai po kelių savaičių vaikščiosiu visa ištinusi nuo verkimo į pagalvę ar kam nors į petį. Ruoškit pečius.

Labai keičiant temą, tai šiandien galutinai supratau, kad turiu durną savybę - laikyti kai kuriuos žmones savo nuosavybe. Ir ne apie vyrus čia. Nors ir kai kurie vyrai patenka į "kai kuriuos žmones". Ir kaip tik kai pagalvojau apie vieną vyrą, galutinai supratau turinti tokią savybę. Bet nu čia ne taip. Čia labiau kitaip.

Šiandien šnekėjom, ar aš tikiu įvairiais likimo ženklais. Sakiau, kad taip. Šiandien lygiai penki mėnesiai nuo tada, kai uždariau blogą ir pasakiau, kad niekad neberašysiu. Nes viskas stabiliai ritosi žemyn, o kartais perskaityti senesni įrašai tik primindavo, kaip viskas negerai.  Šiandien vėl perskaičiau beveik viską, kas čia yra, ir nuoširdžiai sakau, šypsojaus. Kiek daug visko pasikeitė. Kiek daug visko gero buvo per pastaruosius mėnesius. Dabar, kai pagalvoju, tai išties, vien daug pozityvo, šokių iki ryto, pokalbių, vyno, vėjo plaukuose nuo kalno ir tik tie žmonės, su kuriais verta ir reikia. Kaip teisingai viskas savaime sustojo į savo vietas, kaip sklandžiai viskas susitvarkė. Ir net nereikėjo kiekvieno mėnesio pradžioj savęs įtikinėt, kad viskas bus gerai. Pamiršau galvoti.

Ir ta proga, kad jau beliko tik vienas žingsnis link pabaigos, tai reikia ir apie tai. Galit vadint mane dabar per daug sentimentalia (nes išties juk taip ir yra), bet pasiilgsiu paskutinio semestro universitete. Pasiilgsiu kiemelių (net ir to vienintelio, į kurį per keturis metus taip ir nenuėjau), pasiilgsiu paskutiniu metu vien tik malonaus rūkymo po arkadom, naujų atrastų žmonių, naujai atrastų žmonių, atsitiktinių dažnų susitikimų ir tos gausybės juoko, lydėjusio pastaraisiais mėnesiais.

Dabar turėtų prasidėt vapaliojimai, kokia neaiški mano ateitis, bet vėlgi, viskas jau sudėliota. Ar aš tikiu likimo ženklais ir gyvenimo suteiktom galimybėm? Kad ir kaip bijočiau, kad ir kiek kartų per dieną pakeisčiau gyvenimo planus, kad ir kiek kitiems sakyčiau, kad visko gali būti, visko negali būti. Kad ir kaip nežinočiau, juk žinau, kaip viskas susiklostys. Ir kam čia save ir kitus apgaudinėti. Bus gerai, nes kitaip būt negali. Ir nenuteikinėju aš čia savęs, o tiesiog žinau.

O čia yra tiesiog nuostabu. Kaip ir dabar pas mane.

"To separate oneself from the burden, the angst, the anguish that we all encounter everyday. To say I am alive, I am wonderful, I am. I am. That is something to aspire to." - Garth Stein, The Art of Racing in the Rain