Šiandien šnekėjom, ar aš tikiu įvairiais likimo ženklais. Sakiau, kad taip. Šiandien lygiai penki mėnesiai nuo tada, kai uždariau blogą ir pasakiau, kad niekad neberašysiu. Nes viskas stabiliai ritosi žemyn, o kartais perskaityti senesni įrašai tik primindavo, kaip viskas negerai.  Šiandien vėl perskaičiau beveik viską, kas čia yra, ir nuoširdžiai sakau, šypsojaus. Kiek daug visko pasikeitė. Kiek daug visko gero buvo per pastaruosius mėnesius. Dabar, kai pagalvoju, tai išties, vien daug pozityvo, šokių iki ryto, pokalbių, vyno, vėjo plaukuose nuo kalno ir tik tie žmonės, su kuriais verta ir reikia. Kaip teisingai viskas savaime sustojo į savo vietas, kaip sklandžiai viskas susitvarkė. Ir net nereikėjo kiekvieno mėnesio pradžioj savęs įtikinėt, kad viskas bus gerai. Pamiršau galvoti.

Ir ta proga, kad jau beliko tik vienas žingsnis link pabaigos, tai reikia ir apie tai. Galit vadint mane dabar per daug sentimentalia (nes išties juk taip ir yra), bet pasiilgsiu paskutinio semestro universitete. Pasiilgsiu kiemelių (net ir to vienintelio, į kurį per keturis metus taip ir nenuėjau), pasiilgsiu paskutiniu metu vien tik malonaus rūkymo po arkadom, naujų atrastų žmonių, naujai atrastų žmonių, atsitiktinių dažnų susitikimų ir tos gausybės juoko, lydėjusio pastaraisiais mėnesiais.

Dabar turėtų prasidėt vapaliojimai, kokia neaiški mano ateitis, bet vėlgi, viskas jau sudėliota. Ar aš tikiu likimo ženklais ir gyvenimo suteiktom galimybėm? Kad ir kaip bijočiau, kad ir kiek kartų per dieną pakeisčiau gyvenimo planus, kad ir kiek kitiems sakyčiau, kad visko gali būti, visko negali būti. Kad ir kaip nežinočiau, juk žinau, kaip viskas susiklostys. Ir kam čia save ir kitus apgaudinėti. Bus gerai, nes kitaip būt negali. Ir nenuteikinėju aš čia savęs, o tiesiog žinau.

O čia yra tiesiog nuostabu. Kaip ir dabar pas mane.