Kadangi mano galvoj jau nebetelpa svarbūs dalykai, tai štai. Svarbūs dalykai vis dar kažkur pakibę ir aš niekaip su jais negaliu susigyvent. Aš jau žinau, kada išvažiuoju. Aš jau žinau, kur tiksliai išvažiuoju. Aš visada žinojau, ko išvažiuoju. Bet nu blemba, aš nežinau. Kažkas ne taip. Viskas labai nerealistiškai ir visi mano pasakojimai man pačiai skamba kaip "lalalalala". Ir tuose pačiuose pasakojimuose labai daug "nežinau". Čia kažkada galvojau, tai kaip gi visgi yra? Ir yra trejopai:
1) aš noriu važiuoti
2) aš noriu išvažiuoti
3) aš nenoriu išvažiuoti
Antras ir trečias vienas kitam neprieštarauja. Čia būtina atkreipti dėmesį į pabraukimus. Baigiau filologiją ir nemoku žmoniškai reikšt minčių. Užtat galiu nupiešt kurio nors sakinio medį.

Man dar labai nepatinka, kad visi sako "važiuok", "nepraleisk progos", "viskas bus gerai" ir panašiai. Tada aš sugalvoju kokių nors argumentų prieš, bet jie greit būna sutrinami į miltus. Kaip man reikia, kad kas nors pasakytų "nevažiuok", "bus kitų progų", arba "o jei nebus gerai?". Gal, jei pati bandyčiau paaiškint, kodėl reikia važiuot, būtų daugiau noro. O dabar kartais jaučiuos, lyg būčiau įkalbėta. Nors pati visą šitą reikalą pradėjau. Paprašykit, kas nors, kad nevažiuočiau.

Ir dar labai beprotiškai liūdna. Kadangi yra labai daug "nežinau", aš daug apie tai negalvoju, šiek tiek pamirštu, o laikas bėga. Ir velniava. Duokit man daugiau laiko. Daugiau laiko galų gale susivokt, pakankamai kartų susitikt ir pabūt. Jei jau taip sunku dabar, tai po kelių savaičių vaikščiosiu visa ištinusi nuo verkimo į pagalvę ar kam nors į petį. Ruoškit pečius.

Labai keičiant temą, tai šiandien galutinai supratau, kad turiu durną savybę - laikyti kai kuriuos žmones savo nuosavybe. Ir ne apie vyrus čia. Nors ir kai kurie vyrai patenka į "kai kuriuos žmones". Ir kaip tik kai pagalvojau apie vieną vyrą, galutinai supratau turinti tokią savybę. Bet nu čia ne taip. Čia labiau kitaip.

Šiandien šnekėjom, ar aš tikiu įvairiais likimo ženklais. Sakiau, kad taip. Šiandien lygiai penki mėnesiai nuo tada, kai uždariau blogą ir pasakiau, kad niekad neberašysiu. Nes viskas stabiliai ritosi žemyn, o kartais perskaityti senesni įrašai tik primindavo, kaip viskas negerai.  Šiandien vėl perskaičiau beveik viską, kas čia yra, ir nuoširdžiai sakau, šypsojaus. Kiek daug visko pasikeitė. Kiek daug visko gero buvo per pastaruosius mėnesius. Dabar, kai pagalvoju, tai išties, vien daug pozityvo, šokių iki ryto, pokalbių, vyno, vėjo plaukuose nuo kalno ir tik tie žmonės, su kuriais verta ir reikia. Kaip teisingai viskas savaime sustojo į savo vietas, kaip sklandžiai viskas susitvarkė. Ir net nereikėjo kiekvieno mėnesio pradžioj savęs įtikinėt, kad viskas bus gerai. Pamiršau galvoti.

Ir ta proga, kad jau beliko tik vienas žingsnis link pabaigos, tai reikia ir apie tai. Galit vadint mane dabar per daug sentimentalia (nes išties juk taip ir yra), bet pasiilgsiu paskutinio semestro universitete. Pasiilgsiu kiemelių (net ir to vienintelio, į kurį per keturis metus taip ir nenuėjau), pasiilgsiu paskutiniu metu vien tik malonaus rūkymo po arkadom, naujų atrastų žmonių, naujai atrastų žmonių, atsitiktinių dažnų susitikimų ir tos gausybės juoko, lydėjusio pastaraisiais mėnesiais.

Dabar turėtų prasidėt vapaliojimai, kokia neaiški mano ateitis, bet vėlgi, viskas jau sudėliota. Ar aš tikiu likimo ženklais ir gyvenimo suteiktom galimybėm? Kad ir kaip bijočiau, kad ir kiek kartų per dieną pakeisčiau gyvenimo planus, kad ir kiek kitiems sakyčiau, kad visko gali būti, visko negali būti. Kad ir kaip nežinočiau, juk žinau, kaip viskas susiklostys. Ir kam čia save ir kitus apgaudinėti. Bus gerai, nes kitaip būt negali. Ir nenuteikinėju aš čia savęs, o tiesiog žinau.

O čia yra tiesiog nuostabu. Kaip ir dabar pas mane.

"To separate oneself from the burden, the angst, the anguish that we all encounter everyday. To say I am alive, I am wonderful, I am. I am. That is something to aspire to." - Garth Stein, The Art of Racing in the Rain

Kažin, jei gyvenčiau kieno nors kito gyvenimą, ar ir jį mokėčiau taip pat sumauti ir sugadinti? Atradau savo talentą - daryti gyvenime klaidų ir iš jų nesimokyti. Kartoti ir kartoti. Įtikinėti save ir įtikinėti kitus. Kad pasikeičiau ir kad pasikeitė.

Prieš metus kitam pasaulio gale man aiškino, kad aš esu naivi ir manim lengva manipuliuoti. Tada galvojau, kad čia yra mano bene galingiausias ginklas, kad daug kas taip mano, bet iš tiesų yra visai priešingai. Šiandien, po metų, pripažįstu, kad esu naivi ir leidžiu, kad manim manipuliuotų. Leidžiu, kad man įlįstų į galvą ir viską sumaišytų. Ir jau net kažkaip nestebinu savęs, jau net kažkaip savaime suprantamas dalykas. Per didelis tikėjimas, pasitikėjimas ir pasikliovimas kitais žmonėmis iki šiol man atnešė mažai gero. Kažkaip negaunu to, ko tikėjausi gauti. Ar aš per daug prašiau iš žmonių? Ar buvau per daug egoistė? Ar laikiau svarbiais savo gyvenime tuos, kurių nevertėjo? O gal tiesiog kartais per tyliai prašiau? Stengiaus daug duoti, naiviai manydama, kad taip elgiasi visi. Suteikiau ne vienam žmogui ne vieną progą. Ir? Has anything changed? Has anyone changed? Tikriausiai atsakymas turėtų mane versti imtis kokių nors priemonių, bet galiu garantuoti, kad niekas nepasikeis. Nes jau tapo įpročiu grįžt prie senų dalykų ir vaikščiot ratais. O gal net ne ratais? Gal tiesiog esu įstrigus ir bandau save įtikint tuo, ko iš tiesų nėra?

Ir šiaip, pasidaro labai baisu, kai daug skirtingų žmonių man ima kartoti tuos pačius dalykus, o aš vis galvoju, kad visi klysta ir nieko nesupranta. Nes juk tik aš žinau, kaip viskas yra. Nes juk tik aš žinau, kad visiems prieštaraudama prieštarauju ir pati sau.

Aš jau nuoširdžiai pavargau stengtis. Tiek dėl kitų, tiek dėl savęs. Pasistenkit, kas nors, prašau, ir dėl manęs.

Mano gyvenime yra labai daug įvykių ir atsitikimų, kurių aš neatsimenu. Nes buvau per jauna, nes buvau per girta, nes miegojau, nes nebuvo svarbu. Visai tikiu, kad visi tie atsiminimai yra išsaugoti kažkur giliai pasąmonėj, nes juk būna taip, kad jie bac ir išlenda. Kad ir kur visi tokie prisiminimai kaupiasi, norėčiau ten pat nustumt visą rudens atmintį. Nes buvo blogai. Labai blogai. Nes pasiekiau dugną, nes kiti mane ten vis stūmė. O aukštyn tempė vos keli žmonės, kuriems už tai esu be galo dėkinga. Ir pats šlykščiausias jausmas, kai iš kai kurių žmonių tikiesi palaikymo ir supratimo, o jie tave stumia šalin nuo savęs.
Nė velnio nepažįstat. Julija nėra žmogus, kuriam visada viskas gerai, kuri nuolat būna geros nuotaikos, džiaugiasi gyvenimu, šypsosi, palaiko ir išklauso kitus žmones, nes pati neturi problemų. Julija beveik kas vakarą užmigdama paverkia penkias minutes.


Kaip aš norėčiau ką nors dėl viso šito apkaltint. Ir nėra ką.


Gyvenu truputį. Šiandien. Rytoj.

savigarba - savigarbos;
valia - valios;
pagarba - pagarbos;
supratimas - supratimo.

ir nei vieno nėra, kai reikia. puiku. ačiū.

Rasai ir Ūlai. žinot, už ką