Kad ir kokia emociškai, fiziškai ir visaip kaip belenkaip sunki paskutinė vasaros diena, kad ir kaip nepasipildo mėnesinis bilietas, kad ir kiek nuovargio kūne, minčių galvoj ir visko visur, bet uždarau vasaros sezoną su šypsena veide, smilkstančia cigarete rankoj, pica ir pokalbiais Ugnijos skvere. Ir jau tūkstantį kartų tūkstančiui žmonių kartojau, bet dar kartą - čia buvo pati nuostabiausia ir geriausia vasara. Nes ne tokia, kokią planavau ir kokios, galbūt, tikėjausi. Nes neišpildžiau nieko, ko norėjau. Nes ne su tais žmonėmis, su kuriais buvo planuota. O su tais, su kuriais tikrai verta, su tais, su kuriais nesitikėjau, bet kurie davė man tiek visko daug. Su kuriais planuotai ir nelabai važiavom, valgėm kebabus prie plento, gaudėm puokštes, šokom rūsiuose, ratu siųsdavom alaus bokalus ir cigaretes, verkdavom, kalbėdavom valandų valandas, pasitikdavom saulę ir jau praktiškai gyvenom. Su tais, kurie padarė geriausias staigmenas gyvenime, kurie suteikė stiprybės ir kalė man proto. Ir tais, kurie nepamiršo ir palaikė iš už tūkstančių kilometrų. Nes visa ši vasara - žmonės.
Ir jau neatsimenu šlykščios gegužės ir pernelyg emocionalaus birželio.
O į rudenį žengiu su naujai sudarytais paktais, kelionėm į Tris Draugus, gražiais paltukais ir susirašinėjimais su dėstytojais apie gyvenimą. Ir biškeliu panikos. Bet, kaip sakė Norgailė - "mes juk tokios stiprios".

Ir su šiek tiek to mano naivumo, kad viskas gi turi būti gerai.

Lygiai lygiai lygiai metai. Ir kas būtų pagalvojęs, kad bus tiek visko nutikę, būsiu tiek visko pridarius ir bus taip.

Tai ta proga einu suvalgyt nektariną ir pavemt nuo darbo.

Kad ir kaip pasipūtėliškai ar dar kaip nors tai nuskambės, bet aš geras žmogus. Arba bent jau tikrai ne blogas. Aš labai norėčiau mokėti būti pikta. Tikrai. Norėčiau nuoširdžiai ant ko nors pykti, kad būtų kur ir ant ko išsikraut, kad nesikauptų viskas viduj. Norėčiau, kad tie, ant kurių pykčiau, tai matytų, jaustų ir dėl to jaustųsi nejaukiai. Kad būtų nubrėžta aiški "nebendravimo ir nedraugystės riba". Kad nereiktų apie tai net šnekėti. O dabar aš tikriausiai neturiu principų. Arba esu per silpna. Nes aš esu tas žmogus, kuriam pirmam pasidaro nejauku, kuris pirmas bando viską sušvelnint. Arba apsimeta, kad viskas tvarkoj.
Ir kad ir kiek kartų kartočiau, kad aš faina, tai nė velnio. Nes gal tik vieną kartą tai turėjau omeny iš tikro.


All that you rely on
And all that you can fake
Will leave you in the morning
But find you in the day

Atiduoti visas savo jėgas. Kad kitiems būtų geriau, kad įrodytum sau, jog gali, kad parodytum kitiems, kad jie klydo.

Niekad negalvojau, kad kada nors tiek verksiu rūkydama prie baro, kad kada nors žmonės leis man tiek išgirsti ir žinoti, kad galėsiu taip atvirai apie viską šnekėti. Dvi be pertraukų praleistos dienos kompanijoje, kurioje niekad negalvojau atsidursianti. Dvi pačios nuoširdžiausios, tiesmukiškiausios ir labiausiai pamokančios dienos. Gyvenimo ir ne tik.

ačiū.

nes bus gerai gerai gerai ir jau laukiu laukiu.

Seniai bebuvo toks dalykas, kad skaitymas "nes reikia" virsta "nes jėga". Ir jau buvau pamiršus, ką reiškia puslapiais nurašinėt citatas, nes kiekvienas žodis tokia tiesa, nes kiekvieną frazę, rodos, galiu prisitaikyt sau, nes aš neįsivaizduoju, iš kur žmonės tokie protingi visais laikais.
Atsimenu, kažkada su Severija diskutavom, ar įmanoma parašyt knygą apie tai, apie ką niekas dar nėra parašęs. Praėjus penkiems metams vis dar manau, kad ne. Ir vis tiek, sulig nauja knyga nauji atradimai. Kad ir apie tą patį.
Ir man rodos, kad filologija man daro bišk neigiamą įtaką, nes dabar nebemoku minčių nei išsakyt, nei užrašyt.

reik pereit per tiek šūdo, kad gautum tiek pat gero daikto (Greta)

Mano dienos apsvaigintos. Vynu. Alum. Šampanu. Saule. Miegu. Teigiamom emocijom.
Mano naktys praleistos kažkur pas kažką. Užpildytos nemiga ir žmonėmis. Cigarečių dūmais ir tyla. Kartu.
Mano gyvenimas kupinas, iš pirmo žvilgsnio, mažų ir nesvarbių dalykų. Kurie kitiems yra bereikšmiai, bet apie kuriuos aš galėčiau kalbėti ir kalbėti (ir kalbu) be perstojo. Kurie verčia šypsotis ir tikėti(s). Ir nepaisant to, kad vėl jaučiuos įpainiojama į tinklą, iš kurio po to tenka sunkiai raizgytis, įsipainiojimo procesas suteikia daug džiaugsmo. belenkiek. o aš vis bijau pripažinti.
Ir kai prisimenu pastaruosius penkis metus, tai visada taip buvo.
Ir dar visai įdomu, ar tie, kuriuos atsiemenu po tiek laiko, irgi prisimena mane. Prieš ateinantį savaitgalį.


http://www.mercuryprize.com/sessions/index.php?BandID=80


norėčiau ir aš kieno nors gyvenime turėt tiek įtakos, kiek kiti turi maniškiam. Norėčiau ir aš ką nors pakeist taip, kaip pakeitė mane. Teigiamai.

Seniai bebuvo tiek naktų, miegotų ne namie. Seniai buvo tiek žmonių. Tiek džiaugsmo, juoko, atvirumo, dainų, nuoširdumo, naktinėjimo, supratimo, bendravimo mintimis ir pokalbių per pilnatį rūkant balkone, grojant rūkymo dainai. Ir galėčiau juoktis ir juoktis be sustojimo.

Ir taip juokinga viską stebėt iš šalies. ir suvokt, kokia turėčiau būt dėkinga už tai, ką turiu. Už tuos, kuriuos turiu. Nes aš net neįsivaizduoju, kur dabar be jūsų būčiau. Vis kartoju tai vos porai žmonių, bet turėčiau sakyt bent dešimčiai.


Mes tuoj nukrišim. 11:11

Ačiū, kad viskas taip.

“Control is never achieved when sought after directly. It is the surprising outcome of letting go.”