Kad ir kokia emociškai, fiziškai ir visaip kaip belenkaip sunki paskutinė vasaros diena, kad ir kaip nepasipildo mėnesinis bilietas, kad ir kiek nuovargio kūne, minčių galvoj ir visko visur, bet uždarau vasaros sezoną su šypsena veide, smilkstančia cigarete rankoj, pica ir pokalbiais Ugnijos skvere. Ir jau tūkstantį kartų tūkstančiui žmonių kartojau, bet dar kartą - čia buvo pati nuostabiausia ir geriausia vasara. Nes ne tokia, kokią planavau ir kokios, galbūt, tikėjausi. Nes neišpildžiau nieko, ko norėjau. Nes ne su tais žmonėmis, su kuriais buvo planuota. O su tais, su kuriais tikrai verta, su tais, su kuriais nesitikėjau, bet kurie davė man tiek visko daug. Su kuriais planuotai ir nelabai važiavom, valgėm kebabus prie plento, gaudėm puokštes, šokom rūsiuose, ratu siųsdavom alaus bokalus ir cigaretes, verkdavom, kalbėdavom valandų valandas, pasitikdavom saulę ir jau praktiškai gyvenom. Su tais, kurie padarė geriausias staigmenas gyvenime, kurie suteikė stiprybės ir kalė man proto. Ir tais, kurie nepamiršo ir palaikė iš už tūkstančių kilometrų. Nes visa ši vasara - žmonės.
Ir jau neatsimenu šlykščios gegužės ir pernelyg emocionalaus birželio.
O į rudenį žengiu su naujai sudarytais paktais, kelionėm į Tris Draugus, gražiais paltukais ir susirašinėjimais su dėstytojais apie gyvenimą. Ir biškeliu panikos. Bet, kaip sakė Norgailė - "mes juk tokios stiprios".

Ir su šiek tiek to mano naivumo, kad viskas gi turi būti gerai.