Kadangi mano galvoj jau nebetelpa svarbūs dalykai, tai štai. Svarbūs dalykai vis dar kažkur pakibę ir aš niekaip su jais negaliu susigyvent. Aš jau žinau, kada išvažiuoju. Aš jau žinau, kur tiksliai išvažiuoju. Aš visada žinojau, ko išvažiuoju. Bet nu blemba, aš nežinau. Kažkas ne taip. Viskas labai nerealistiškai ir visi mano pasakojimai man pačiai skamba kaip "lalalalala". Ir tuose pačiuose pasakojimuose labai daug "nežinau". Čia kažkada galvojau, tai kaip gi visgi yra? Ir yra trejopai:
1) aš noriu važiuoti
2) aš noriu išvažiuoti
3) aš nenoriu išvažiuoti
Antras ir trečias vienas kitam neprieštarauja. Čia būtina atkreipti dėmesį į pabraukimus. Baigiau filologiją ir nemoku žmoniškai reikšt minčių. Užtat galiu nupiešt kurio nors sakinio medį.

Man dar labai nepatinka, kad visi sako "važiuok", "nepraleisk progos", "viskas bus gerai" ir panašiai. Tada aš sugalvoju kokių nors argumentų prieš, bet jie greit būna sutrinami į miltus. Kaip man reikia, kad kas nors pasakytų "nevažiuok", "bus kitų progų", arba "o jei nebus gerai?". Gal, jei pati bandyčiau paaiškint, kodėl reikia važiuot, būtų daugiau noro. O dabar kartais jaučiuos, lyg būčiau įkalbėta. Nors pati visą šitą reikalą pradėjau. Paprašykit, kas nors, kad nevažiuočiau.

Ir dar labai beprotiškai liūdna. Kadangi yra labai daug "nežinau", aš daug apie tai negalvoju, šiek tiek pamirštu, o laikas bėga. Ir velniava. Duokit man daugiau laiko. Daugiau laiko galų gale susivokt, pakankamai kartų susitikt ir pabūt. Jei jau taip sunku dabar, tai po kelių savaičių vaikščiosiu visa ištinusi nuo verkimo į pagalvę ar kam nors į petį. Ruoškit pečius.

Labai keičiant temą, tai šiandien galutinai supratau, kad turiu durną savybę - laikyti kai kuriuos žmones savo nuosavybe. Ir ne apie vyrus čia. Nors ir kai kurie vyrai patenka į "kai kuriuos žmones". Ir kaip tik kai pagalvojau apie vieną vyrą, galutinai supratau turinti tokią savybę. Bet nu čia ne taip. Čia labiau kitaip.