Magiški lipnūs savaitgaliai. Kai supranti, kaip gera pas juos, su jais ir tarp jų būti. Ir kaip nesinori palikti.
Savaitgaliai, kai nežinia, iš kur tiek jėgų. Kai atsiranda antras, trečias ir ketvirtas kvėpavimai.
Kai pusryčiams blynai su uogiene parke. Su geriausiais pusryčiokais ir nakčiokais.
Kai daug daug nuoširdaus juoko ir nulis apsimetimo.
Kai per 32 laipsnių karštį sninga.


Ir teisi buvo Rasa sakydama, kad mano gyvenime dabar viskas nuostabu.
Nes sori, nu bet tikrai gi.

Už mūsų vakarus, Ūl ♥
Ir už mano nemokėjimą naudotis fotošopu :>

Keistas naujai atsiradęs įprotis parašyt ir ištrinti.


"Bet gyvenimas visada eina etapais, viskas kažkada grįžta, niekada nereikia forsuoti tam tikrų dalykų, kurių norisi. Tiesiog, jeigu tu nori, jie vienu ar kitu momentu išsipildys; ir jie pildosi periodiškai. Žinai visas šias teorijas?" (Arūnas Matačius)

Daug griūvančių planų ir visai netikėtai atsirandančių naujų. Ir gerai, ir nuostabu, ir į gerą. Žinau, kad esu su tais žmonėm, su kuriais reikia, kai vėl iš naujo mokaus žaist tūkstantį, kai mašinoj groja Bytlai, kai alus ir namie gamintas maistas, kai pokalbiai iki ryto, kai daug arbatos, kavos ir pyragų, kai pasivaikščiojimai po miestą, kai kvailos nuotraukos.
Ir velniop tuos kitus, ir velniop jų durnumą, kvailumą, egoizmą ir mano pernelyg jautrų reagavimą į tai, kas to yra visiškai neverta. Dar šiek tiek. Dar pora kartų. Nedaug beliko.
Ir jau gyvenu Rugpjūtyje. Nes vėl yra. Nes visad buvo.

Per greitai bėga laikas. Per greitai baigiasi savaitės, dienos. Per greitai praeina vakaro valandos. O kalbėjom nesustodamos. ir dar tiek daug liko nepasakyta, neapkalbėta, neaptarta. Dar daug pasaulio temų nepaliesta. Dar ne visom gyvenimo istorijom pasidalinta.
Ir taip gera. ir ramu. ir šilta. ir sezamai. ir su kečupu.


nes mes fainos. nes mus suras.

http://cryingdaycarechoir.bandcamp.com/track/join-the-joyful-revolution

***

Dale Carnegie - How to Win Friends and Influence People.

ne mums.

Dalykai, kuriuos išmokau/sužinojau/supratau per pastarąsias dienas:

- būti vienai namuose visai nelinksma
- nakvoti vienai namuose yra tragiškai nejauku
- man baisi paranoja, kad namuose slepiasi vagys
- studijuodama filologiją galėčiau būti pardavimų vadybininkė
- net ir sugadinti keksiukai yra skanūs
- jei nuospaudos nepraeina po pusantro mėnesio ir neįmanoma vaikščioti iš skausmo, patartina užsirašyt pas gydytoją
- klausyti Elvio darbe yra labai linksma
- nebemoku susirišt kuodo
- Marketa Irglova atvažiuoja koncertuot į Korėją. Urban Zakapa bus apšildanti grupė. Širdis kraujuoja.
- Snow Patrol atvažiuoja koncertuot į Korėją. Liūdžiu.
- aš labai džiaugiuosi, kad nebendrauju su kai kuriais žmonėmis. Nes pažiūriu feisbuke jų nuotraukas ir man jų labai gaila.
- miegot ant darbo stalo yra nepatogu
- Šeškinėj irgi įmanoma pasiklyst
- mano požiūris į dainų žodžius ir knygas pasidarė pernelyg filologiškas
- po septynių mėnesių būtų pats metas parašyt laiškus kambariokei iš Korėjos ir kitiems fainiems žmonėms
- Islandija. Ne Ispanija. Islandija.
- mūsų su Edvardu bendravimas yra wtf. Net krikšto mama taip sakė. Bet mums patinka.
- nesuprantu, ką sau galvojau. Dėl daugelio dalykų.
- aš sapnuoju durnus sapnus. Gal būna ir nedurnų, bet ryte atsimenu tik durnus.
- penktadienį aš važiuosiu į Rygą. fak jė.
- aš biški darausi sena.
- tai yra vienas iš kvailiausių mano įrašų (neskaitant tų, kurie buvo bangoj, ir čia prieš du metus)

nes Liepa. Nes beveik aš. Ir nes ką tik ištryniau daug rašliavos, kurios net neperskaičiau.

Net jei išmoktum visas kalbas ir pažintum visų tautų papročius, jei nukeliautum toliau už visus keliautojus ir apsiprastum bet kokiame klimate bei priverstum Sfinksą sudaužyti savo galvą į akmenį, vis vien paklausyk senojo filosofo ir Pažink Save. Štai kur reikia įžvalgumo ir narsos.

(Henry David Thoreau - Voldenas arba gyvenimas miške)


tai va.

Kaip aš dievinu tokias dienas, naktis ir tokius vakarus. Kai pabundi nuo žaibų ir griaustinio. Kai guli tamsoj ir skaičiuoji, kiek laiko praeis nuo šviesos blyksnio iki dundesio. Kai sužaibavus ar sugriaudėjus per kūną nueina šiurpuliukai ar net krūpteli ir tada pasijuoki iš savęs. Kai vasaros rytą apsiniaukia taip, kad reik kambary užsidegt šviesą. Kai gali gulėt lovoj ir skaityt gerą knygą. Arba, mano atveju, sėdėt darbo kabinete ir klausyt muzikos. Nes kol kas darbai palauks. Nes kol kas reikia mėgautis.

o dešimtam aukšte lyja nuostabiau nei pirmam. Nes čia lietus iš visų pusių.

jau. tvarkoj. taip?

Beveik visą pastarąją savaitę jaučiuos lyg vėl būčiau 11 ar 12 klasėj. Ir nepaisant to, kad tie metai buvo vieni geriausių ir kupini visko visko, tai turbūt nereiškia nieko gero. Regresuoju. Iš dabarties grįžtu į praeitį. Pabėgu į praeitį? Žengiu žingsnius (ne vieną) atgal. Man rodos, išmokau apgaudinėti ne tik aplinkinius, bet ir pati save. Nors gal nepavadinčiau to apgaule. Slopinimas. Emocijų ir minčių. Varymas visko, kas negerai, į tolimiausius ir  sunkiausiai pasiekiamus pasąmonės kampus.

Išvis, pastebėjau tokią tendenciją, kad dažnai esu linkusi užstrigti kokiam nors vienam taške. Bet taip visai ne sąmoningai, o, greičiau, netyčia. Nes tie taškai saugūs.

Ir ne ne ne, nereikia, prašau, galvoti, kad man kažkas negerai. Viskas tvarkoj. Net dirbti yra užsidegimas. Ir ne tik dirbti. Mėgaujuos kiekviena akimirka, išnaudoju kiekvieną progą ir vykdau vasaros planą su kaupu (kam degint kojas, jei jas galima perdegint). Tik kartais slysteliu ir tiek. Bet užtat būna pamoka ir po to susimąstau prieš kiekvieną (galimai kvailą) žingsnį.

Ir nereik čia jokių viso šito pamąstymo interpretacijų.

This isn't my first time here. This isn't my last time here. These aren't the last words I'll share. But just in case, I'm trying my hardest to get it right this time around.

11:11 ir aš net nežinau, ko panorėt.