Beveik visą pastarąją savaitę jaučiuos lyg vėl būčiau 11 ar 12 klasėj. Ir nepaisant to, kad tie metai buvo vieni geriausių ir kupini visko visko, tai turbūt nereiškia nieko gero. Regresuoju. Iš dabarties grįžtu į praeitį. Pabėgu į praeitį? Žengiu žingsnius (ne vieną) atgal. Man rodos, išmokau apgaudinėti ne tik aplinkinius, bet ir pati save. Nors gal nepavadinčiau to apgaule. Slopinimas. Emocijų ir minčių. Varymas visko, kas negerai, į tolimiausius ir  sunkiausiai pasiekiamus pasąmonės kampus.

Išvis, pastebėjau tokią tendenciją, kad dažnai esu linkusi užstrigti kokiam nors vienam taške. Bet taip visai ne sąmoningai, o, greičiau, netyčia. Nes tie taškai saugūs.

Ir ne ne ne, nereikia, prašau, galvoti, kad man kažkas negerai. Viskas tvarkoj. Net dirbti yra užsidegimas. Ir ne tik dirbti. Mėgaujuos kiekviena akimirka, išnaudoju kiekvieną progą ir vykdau vasaros planą su kaupu (kam degint kojas, jei jas galima perdegint). Tik kartais slysteliu ir tiek. Bet užtat būna pamoka ir po to susimąstau prieš kiekvieną (galimai kvailą) žingsnį.

Ir nereik čia jokių viso šito pamąstymo interpretacijų.

This isn't my first time here. This isn't my last time here. These aren't the last words I'll share. But just in case, I'm trying my hardest to get it right this time around.

11:11 ir aš net nežinau, ko panorėt.