Kažin, jei gyvenčiau kieno nors kito gyvenimą, ar ir jį mokėčiau taip pat sumauti ir sugadinti? Atradau savo talentą - daryti gyvenime klaidų ir iš jų nesimokyti. Kartoti ir kartoti. Įtikinėti save ir įtikinėti kitus. Kad pasikeičiau ir kad pasikeitė.

Prieš metus kitam pasaulio gale man aiškino, kad aš esu naivi ir manim lengva manipuliuoti. Tada galvojau, kad čia yra mano bene galingiausias ginklas, kad daug kas taip mano, bet iš tiesų yra visai priešingai. Šiandien, po metų, pripažįstu, kad esu naivi ir leidžiu, kad manim manipuliuotų. Leidžiu, kad man įlįstų į galvą ir viską sumaišytų. Ir jau net kažkaip nestebinu savęs, jau net kažkaip savaime suprantamas dalykas. Per didelis tikėjimas, pasitikėjimas ir pasikliovimas kitais žmonėmis iki šiol man atnešė mažai gero. Kažkaip negaunu to, ko tikėjausi gauti. Ar aš per daug prašiau iš žmonių? Ar buvau per daug egoistė? Ar laikiau svarbiais savo gyvenime tuos, kurių nevertėjo? O gal tiesiog kartais per tyliai prašiau? Stengiaus daug duoti, naiviai manydama, kad taip elgiasi visi. Suteikiau ne vienam žmogui ne vieną progą. Ir? Has anything changed? Has anyone changed? Tikriausiai atsakymas turėtų mane versti imtis kokių nors priemonių, bet galiu garantuoti, kad niekas nepasikeis. Nes jau tapo įpročiu grįžt prie senų dalykų ir vaikščiot ratais. O gal net ne ratais? Gal tiesiog esu įstrigus ir bandau save įtikint tuo, ko iš tiesų nėra?

Ir šiaip, pasidaro labai baisu, kai daug skirtingų žmonių man ima kartoti tuos pačius dalykus, o aš vis galvoju, kad visi klysta ir nieko nesupranta. Nes juk tik aš žinau, kaip viskas yra. Nes juk tik aš žinau, kad visiems prieštaraudama prieštarauju ir pati sau.

Aš jau nuoširdžiai pavargau stengtis. Tiek dėl kitų, tiek dėl savęs. Pasistenkit, kas nors, prašau, ir dėl manęs.

Mano gyvenime yra labai daug įvykių ir atsitikimų, kurių aš neatsimenu. Nes buvau per jauna, nes buvau per girta, nes miegojau, nes nebuvo svarbu. Visai tikiu, kad visi tie atsiminimai yra išsaugoti kažkur giliai pasąmonėj, nes juk būna taip, kad jie bac ir išlenda. Kad ir kur visi tokie prisiminimai kaupiasi, norėčiau ten pat nustumt visą rudens atmintį. Nes buvo blogai. Labai blogai. Nes pasiekiau dugną, nes kiti mane ten vis stūmė. O aukštyn tempė vos keli žmonės, kuriems už tai esu be galo dėkinga. Ir pats šlykščiausias jausmas, kai iš kai kurių žmonių tikiesi palaikymo ir supratimo, o jie tave stumia šalin nuo savęs.
Nė velnio nepažįstat. Julija nėra žmogus, kuriam visada viskas gerai, kuri nuolat būna geros nuotaikos, džiaugiasi gyvenimu, šypsosi, palaiko ir išklauso kitus žmones, nes pati neturi problemų. Julija beveik kas vakarą užmigdama paverkia penkias minutes.


Kaip aš norėčiau ką nors dėl viso šito apkaltint. Ir nėra ką.


Gyvenu truputį. Šiandien. Rytoj.

savigarba - savigarbos;
valia - valios;
pagarba - pagarbos;
supratimas - supratimo.

ir nei vieno nėra, kai reikia. puiku. ačiū.