Rasai ir Ūlai. žinot, už ką

Mėgstu rytinius važiavimus į darbą. Kai visus žmones troleibuse kažkas vienyja. Noras atsisėsti, snūduriavimas, nenoras stotis ir išlipt... Dievinu tą magišką kasrytinę akimirką, kai mieste išjungia žibintus. Akimirką, kuri man yra kaip laikrodis. Kuri visad reiškia, kad ir vėl vėluoju. Rytiniai kavos puodeliai visad skaniausi dešimtam aukšte. Tik šitam kabinete muzika tokia miela ausiai, nes daugiau nėra, kas linksmina. Tik čia aplanko kraupios mintys, kad kažkas horoskopus rašo remdamasis mano gyvenimu.

O jei rimtai, tai aš nebežinau, ko aš laukiu ir tikiuosi. Iš gyvenimo, kuris kažkada buvo visai kruopščiai suplanuotas, paliekant šiek tiek erdvės netikėtumams. Iš žmonių. Bendrai ir atskirai po vieną. Pažįstamų ir nelabai. Kai geriau pagalvoji, tai nė velnio aš ne protinga. Neskaičiau gyvenimo vadovo, neįsiminiau apibrėžimų, nemoku teorijos pritaikyt praktikoj. Dėl to po to va taip ir būna. Dėl to po to mano galvoj sukasi mintys "...?". O kiti gudresni. Kiti praslysta ir išmoksta naudotis. Manim.Vieni kitais. Ir kartais stebint viską iš šono darosi taip nepaprastai juokinga. Nes tiek absurdo. Kažin, ar patys pastebi.

reikianustotikreiptidėmesįirneleistikadmanetaiveiktų.

buvo. visko. bet buvo gerai.


prasideda ramaus miego naktys.

Visad saugojau daiktus. Dar turiu stalčiuj pirmąjį pirmos klasės sąsiuvinį ir pačią pirmąją pažymių knygelę, su pastaba, kad nenuėjau į choreografijos pamoką ir pasislėpiau klasėj už spintos. Visad buvo sunku išmesti, nes juk ką gali žinot, kada ko prisireiks. Ir dar daugybė visokių žurnalų, knygų, lapelių, sąsiuvinių, perdegusių lempučių, pasibaigusių elementų ir šiaip daiktų, per kuriuos nebeužsidaro stalčiai ir spinta.
Lygiai taip pat ir su gyvenimu. Tikriausiai niekad taip ir neišmokau tinkamai atsisveikint su žmonėmis ir išlydėt jų iš savo gyvenimo. O jie vis kaupėsi ir kaupėsi, ėjo, rinkosi... Ir galiausiai, kai jau noriu pakviest užeit į vidų tuos, su kuriais būtų visai įdomu būt, jiems jau nebėra vietos.
Tai išvarau ir metu lauk. Iškart po kelis. Ir meluočiau, jei sakyčiau, kad visai nerūpi ir visai neskaudu. Bet vietos visiems neužteks. Per daug žmonių beldžiasi, per daug įsileidau, nepaklaususi "kas ten". Per daug tiesiog įsmuko nepastebėti.
Išlydžiu. Kai kuriuos, galbūt, su viltim, kad gal kada nors grįš. Kitus su visam.

tuščios pilnatvės jausmas. bet geras jausmas.

Pats geriausias jausmas ir pats geriausias būvimas su savimi yra važiuoti iš Klaipėdos į Vilnių sutemus, klausytis muzikos ir sėdint antram autobuso aukšte pačiame priekyje žiūrėti į kelią. Niekad negalvojau, kad toks atsiribojimas nuo visų ir visko gali būti toks malonus.
Supratau, kaip gera ištrūkti iš Vilniaus ir jo bėdų. Ne pamiršt, ne palikt užnugary, bet tiesiog negalvot, nes tam nėra laiko, nes Klaipėdoj pokalbiai apie paauglystės laikus, keliones ir gyvenimo filosofiją. O visos dramos vyksta už mano viešbučio kambario durų. Literally. Koridoriuj. Paryčiais.

Man sakė, kad aš moku džiaugtis gyvenimu ir esu labai pozityvi. Ir dar klausė, kaip aš taip sugebu ir ką reikia daryti, kad tai pasiektum. Man ir pačiai įdomus atsakymas.

tegu viskas sustoja, pradingsta, nebelieka bent penkioms minutėms. pavargau skųstis. noriu visiškai
tuščios galvos.

Visiškas pasimetimas ir chaosas galvoj ir ne tik. Šuoliai nuo vieno kraštutinumo prie kito. Atsakomybės jausmo neegzistavimas ir ramybė ramybė ramybė. Karts nuo karto pasibeldžiantis sąžinės jausmas, kurį greit išveju lauk už durų. Begalinis noras. Visko. Vieno. Grįžęs pirmas kursas ir pirmo kurso svaigulys. Praėjus trims metams. Daug visko galvoj. Daug visko ten ir lieka.

Po mėnesio greičiausiai nesuprasiu, apie ką čia. Visai kaip su keliais kitais įrašais. Gal daugiau atvirumo?