Visad saugojau daiktus. Dar turiu stalčiuj pirmąjį pirmos klasės sąsiuvinį ir pačią pirmąją pažymių knygelę, su pastaba, kad nenuėjau į choreografijos pamoką ir pasislėpiau klasėj už spintos. Visad buvo sunku išmesti, nes juk ką gali žinot, kada ko prisireiks. Ir dar daugybė visokių žurnalų, knygų, lapelių, sąsiuvinių, perdegusių lempučių, pasibaigusių elementų ir šiaip daiktų, per kuriuos nebeužsidaro stalčiai ir spinta.
Lygiai taip pat ir su gyvenimu. Tikriausiai niekad taip ir neišmokau tinkamai atsisveikint su žmonėmis ir išlydėt jų iš savo gyvenimo. O jie vis kaupėsi ir kaupėsi, ėjo, rinkosi... Ir galiausiai, kai jau noriu pakviest užeit į vidų tuos, su kuriais būtų visai įdomu būt, jiems jau nebėra vietos.
Tai išvarau ir metu lauk. Iškart po kelis. Ir meluočiau, jei sakyčiau, kad visai nerūpi ir visai neskaudu. Bet vietos visiems neužteks. Per daug žmonių beldžiasi, per daug įsileidau, nepaklaususi "kas ten". Per daug tiesiog įsmuko nepastebėti.
Išlydžiu. Kai kuriuos, galbūt, su viltim, kad gal kada nors grįš. Kitus su visam.

tuščios pilnatvės jausmas. bet geras jausmas.