Mėgstu rytinius važiavimus į darbą. Kai visus žmones troleibuse kažkas vienyja. Noras atsisėsti, snūduriavimas, nenoras stotis ir išlipt... Dievinu tą magišką kasrytinę akimirką, kai mieste išjungia žibintus. Akimirką, kuri man yra kaip laikrodis. Kuri visad reiškia, kad ir vėl vėluoju. Rytiniai kavos puodeliai visad skaniausi dešimtam aukšte. Tik šitam kabinete muzika tokia miela ausiai, nes daugiau nėra, kas linksmina. Tik čia aplanko kraupios mintys, kad kažkas horoskopus rašo remdamasis mano gyvenimu.

O jei rimtai, tai aš nebežinau, ko aš laukiu ir tikiuosi. Iš gyvenimo, kuris kažkada buvo visai kruopščiai suplanuotas, paliekant šiek tiek erdvės netikėtumams. Iš žmonių. Bendrai ir atskirai po vieną. Pažįstamų ir nelabai. Kai geriau pagalvoji, tai nė velnio aš ne protinga. Neskaičiau gyvenimo vadovo, neįsiminiau apibrėžimų, nemoku teorijos pritaikyt praktikoj. Dėl to po to va taip ir būna. Dėl to po to mano galvoj sukasi mintys "...?". O kiti gudresni. Kiti praslysta ir išmoksta naudotis. Manim.Vieni kitais. Ir kartais stebint viską iš šono darosi taip nepaprastai juokinga. Nes tiek absurdo. Kažin, ar patys pastebi.