Pats geriausias jausmas ir pats geriausias būvimas su savimi yra važiuoti iš Klaipėdos į Vilnių sutemus, klausytis muzikos ir sėdint antram autobuso aukšte pačiame priekyje žiūrėti į kelią. Niekad negalvojau, kad toks atsiribojimas nuo visų ir visko gali būti toks malonus.
Supratau, kaip gera ištrūkti iš Vilniaus ir jo bėdų. Ne pamiršt, ne palikt užnugary, bet tiesiog negalvot, nes tam nėra laiko, nes Klaipėdoj pokalbiai apie paauglystės laikus, keliones ir gyvenimo filosofiją. O visos dramos vyksta už mano viešbučio kambario durų. Literally. Koridoriuj. Paryčiais.

Man sakė, kad aš moku džiaugtis gyvenimu ir esu labai pozityvi. Ir dar klausė, kaip aš taip sugebu ir ką reikia daryti, kad tai pasiektum. Man ir pačiai įdomus atsakymas.