Aš stebiuosi, kiek nedaug tereikėjo, kad viskas susistatytų į savo vietas ir vėl būtų gerai. Vakaras su alum ant Puškino kalno ir, rodos, viskas vėl tvarkoj. Nes visos vėl savo vietoj ir kartu, nes prioritetai suskirstyti savaime, nes net nereikia galvoti renkantis.
Jau kokį tūkstantąjį kartą kartoju, kad ši vasara turi būti ir bus pati geriausia ir nu tikrai. O aš dar net stengtis nepradėjau.

(tik man vis dar trūksta kokių dviejų valandų paroj)

Čia buvo pats nerealiausias dalykas. Pats nuostabiausias. Jei dėl tokių akimirkų reikia išgyventi visus šūdus, tai bring it on, Life. Tuomet jau niekas nebaisu, jokie smūgiai, jokie sukrėtimai. Tokie dalykai nublanksta net pieš bilietus į Coldplay koncertą.
Dvi paskutines dienas reikia apsibraukti kalendoriuj ryškiai raudonai. Ir kai bus lieva, atsiverst šiuos puslapius ir prisimint, kaip buvo gera. Nes gėrio užteks dar ilgam į piekį.

Kaip aš dievinu grįžt į tuos senus laikus. sustikt su senais draugais. Draugais iš tų laikų, kai viskas buvo be intrigų. O jei jų ir buvo, tai dabar jos atrodo visiškai neegzistuojančios. Kalbėt apie nieką, bet tuo pačiu ir apie viską. Ir žinot, kad yra belenkiek palaikymo. Kad ir koks kvailas būtum.

o čia taip totaliai devinta-dešimta klasė.

Aš ir mano poelgiai esame kvaili.

Namuose kvepėjo keksiukais. Namuose kvepia mėtom. Pirmą kartą man patinka.
Valgiau braškes. Dėjau braškes ant veido. Bondinomės su mama. Tyčiojomės. Nusišnekėjom.
Išleidau krūvą pinigų, kad bent pusantros valandos galėčiau atsipalaiduot ir būtų linksma.

Visiška vasara. Visiškai sau. Visiškai.

<...> nes vienatvėje menkysta jaučia visą savo menkumą, o didis protas - visą savo didybę, žodžiu, kiekvienas regi save tokį, koks iš tikrųjų yra.
(Artūras Šopenhaueris)

Šimtą kartų girdėta, dar tiek pat skaityta. Ir kaskart vis iš naujo.

When they bombed Hiroshima, the explosion formed a mini-supernova so every living animal, human or plant that received direct contact with the rays from that sun was instantly turned to ash. And what was left of the city soon followed. The long-lasting damage of nuclear radiation caused an entire city and its population to turn into powder. When I was born, my mom says I looked around the whole hospital room with a stare that said, "This? I've done this before." She says I have old eyes. When my Grandpa Genji died, I was only five years old, but I took my mom by the hand and told her, "Don't worry, he'll come back as a baby." And yet, for someone who's apparently done this already, I still haven't figured anything out yet. My knees still buckle every time I get on a stage. My self-confidence can be measured out in teaspoons mixed into my poetry, and it still always tastes funny in my mouth. But in Hiroshima, some people were wiped clean away, leaving only a wristwatch or a diary page. So no matter that I have inhibitions to fill all my pockets, I keep trying, hoping that one day I'll write a poem I can be proud to let sit in a museum exhibit as the only proof I existed. My parents named me Sarah, which is a biblical name. In the original story, God told Sarah she could do something impossible and she laughed, because the first Sarah, she didn't know what to do with impossible. And me? Well, neither do I, but I see the impossible every day. Impossible is trying to connect in this world, trying to hold onto others while things are blowing up around you, knowing that while you're speaking, they aren't just waiting for their turn to talk -- they hear you. They feel exactly what you feel at the same time that you feel it. It's what I strive for every time I open my mouth -- that impossible connection. There's this piece of wall in Hiroshima that was completely burnt black by the radiation. But on the front step, a person who was sitting there blocked the rays from hitting the stone. The only thing left now is a permanent shadow of positive light. After the A-bomb, specialists said it would take 75 years for the radiation-damaged soil of Hiroshima City to ever grow anything again. But that spring, there were new buds popping up from the earth. When I meet you, in that moment, I'm no longer a part of your future. I start quickly becoming part of your past. But in that instant, I get to share your present. And you, you get to share mine. And that is the greatest present of all. So if you tell me I can do the impossible, I'll probably laugh at you. I don't know if I can change the world yet, because I don't know that much about it -- and I don't know that much about reincarnation either, but if you make me laugh hard enough, sometimes I forget what century I'm in. This isn't my first time here. This isn't my last time here. These aren't the last words I'll share. But just in case, I'm trying my hardest to get it right this time around.

(Sarah Kay)


jau.

Aš nuoširdžiai nekenčiu praėjusio semestro. Ačiū, kad parodė ir išmokė. Bet nekenčiu.

Iššokau ir ištaškiau vakar visas mintis ir problemas. Kol kas visiškai tuščia galva, bet jau matau, kaip greitai viskas grįžta. Aš pavargau per daug galvoti ir būti emociškai išsunkta. Einu atostogaut nuo visų ir visko.

daaar vienas. dar vienas ir viskas. negaliu patikėti. nežinau, kaip išgyvenau, nežinau, kaip iki čia nuėjau, bet dievaži. Pažymys rodo, kad moku šnekėt angliškai (juk ne estetiką studijuoju, visgi, o anglų), brolis parvežė daug alaus, šian gėrėm daug alaus, šian dar gersim. žiūrėsim futbolą ir šiaaaaaip. O po to viskas. penktadienis, šeštadienis, su daug progų ir minėjimų, ir vasara. lauk visas problemas, lauk visus "nesuspėju" ir "sunku". ir bus gerai. Deginsiu kojas (šiemet jau tikrai tikrai tikrai) ir gyvensiu sau dėl savęs.

Dar vienu mažiau. Dar du. Dar iki penktadienio. O trečiadienį bus gerai. Aš jau taip nuoširdžiai nuo visko pavargau, bet taip, kad oi. Nebeliko jėgų nei pykt ant savęs, nei ant kitų, nei panikuot, nei liūdėt, nei, paprasčiausiai, apsiverkt. Tik dar rankos dreba. Ir dar tas kaltės jausmas, kai iš dėstytojų gaunu laiškus, kad jie iš manęs tikėjosi daugiau. Ir jau net ne vienas. Sugadino, susigadinau, bet jau tuoj taisysiu.

O tau, Rasa, milijonas fainumo taškų. Už protinimus, už palaikymą ir už viską. Turėk omeny*

Taikliai. Pastatė į vietą. Daryk išvadas ir susiimk, Julija.

Viskas taip kvaila, o aš linkusi viską taip sureikšmint. Kodėl man rūpi, kai kitiems nusispjaut? Kodėl aš pergyvenu, o kitiems vienodai rodo? Kodėl aš stengiuos, o kiti tiesiog sėdi ir stebi? Ir tada tikrai pradedu galvot, ar tikrai verta ir ar tik nebus taip, kad man vienai to reikia.

Pastarieji metai mane pakeitė, šiek tiek atkeitė ir vėl pakeitė. Aš dėl visko kaltinu gegužės mėnesį, bet jis turi bendrininkų ir jie turi vardus.

Jaučiuos taip pat, kaip lygiai prieš metus. Kai reikėjo išvažiuot. Ir taip ir padariau. Pabėgau. Šiemet nebereikia ir nėra kur. Šiemet taip elgiasi kiti.

Her soul slides away
But don't look back in anger

Siunčiu išbandymus. Vieną po kito. Tik dažniausiai pati jų neišlaikau. O po to gėda. Prieš save. Ir tas baisiausia.

Aš mokau kitus, o pati būnu durna. Gana.

Well you can get out of this party dress but you can't get out of this skin.

Seniai matyti žmonės, vynas, šampanas, alus, maistas maistas, išprotėję vakarai ir pokalbiai.

Ir kad ir kaip negerai, bet gerai juk.

kažin, nuo kada tiksliai aš pasidariau tokia tragiškai apgailėtina. .

Sukasi. sukasi sukasi. Ir vis nepasiekia.

Aš nežinau, ko aš tikėjausi iš šio semestro, ir ar išvis kažko tikėjausi, bet, man rodos, ne kažką išėjo. Kur dingo atsakomybė, apgalvoti sprendimai ir dalis to šiek tiek vaikiškai naivaus (pasi)tikėjimo kitais?


Suffering has been stronger than all other teaching, and has taught me to understand what your heart used to be. I have been bent and broken, but - I hope - into a better shape.
(Ch. Dickens, Great Expectations)

tokiais rytais ir tokiom dienom kaip šiandien norisi tik gulėti susisukus į kaldrą lovoj, gert arbatą, valgyt zefyrus, žiūrėt Gilmore Girls ir suleidus pirštus į plaukus suprast, koks ten neiššukuojamas lizdas. Nebūt dešimtam aukšte, nedirbt ir negert kavą puodelis po puodelio.


But if you never try you'll never know
Just what you're worth

Aš dažnai nemėgstu praeities Julijos, nes ji laiku nepradeda daryt darbų, O po to dabarties Julijai tenka nemiegot ir liūdėti per naktis konspektus skaitant. Dabarties Julija vis žada, kad pasitaisys, bet man jau gaila ateities Julijos, nes ir jai teks kentėti.
Ir dar dažniau man pikta ant praeities Julijos, nes ji elgiasi labai netgi neracionaliai. Ir tada dabarties Julija suka galvą, kad ajajaj, kaip gi čia dabar, kodėl praeities Julija buvo tokia kvaila.

O šiaip, tai estetikos kupina diena. Taip pat atvirumo, (ne)miego ir susitikimų su žmonėmis, su kuriais tikiesi niekad nesusitikti. Nes nenori ir nereikia. O aš net nusišypsot sugebėjau. Ir dabarties Julijai nei šilta nei šalta. Nors praeities Julija tikriausiai dabar siustų.

Ir kadangi esu labai netgi silpnavalė, tai einu ugdyt valią.

Perplanuota vasara žada daug gero ir daug gėrio. Daug naujų planų, perkurtų senų, norų ir tikėjimo(si), kad tikrai pavyks.

o kol kas, puikus laikas mokytis. arba tiesiog gerti daug kavos. ir kartais norėčiau, kad mano stolkinimo sugebėjimai nebūtų tokie puikūs.

Kvaila. I risetinis. Kvaila. A kairinis.


redaguota po beveik mėnesio: bet nu tikrai nu. kvaila. antras variantas.