Aš stebiuosi, kiek nedaug tereikėjo, kad viskas susistatytų į savo vietas ir vėl būtų gerai. Vakaras su alum ant Puškino kalno ir, rodos, viskas vėl tvarkoj. Nes visos vėl savo vietoj ir kartu, nes prioritetai suskirstyti savaime, nes net nereikia galvoti renkantis.
Jau kokį tūkstantąjį kartą kartoju, kad ši vasara turi būti ir bus pati geriausia ir nu tikrai. O aš dar net stengtis nepradėjau.

(tik man vis dar trūksta kokių dviejų valandų paroj)