Kažin, jei gyvenčiau kieno nors kito gyvenimą, ar ir jį mokėčiau taip pat sumauti ir sugadinti? Atradau savo talentą - daryti gyvenime klaidų ir iš jų nesimokyti. Kartoti ir kartoti. Įtikinėti save ir įtikinėti kitus. Kad pasikeičiau ir kad pasikeitė.

Prieš metus kitam pasaulio gale man aiškino, kad aš esu naivi ir manim lengva manipuliuoti. Tada galvojau, kad čia yra mano bene galingiausias ginklas, kad daug kas taip mano, bet iš tiesų yra visai priešingai. Šiandien, po metų, pripažįstu, kad esu naivi ir leidžiu, kad manim manipuliuotų. Leidžiu, kad man įlįstų į galvą ir viską sumaišytų. Ir jau net kažkaip nestebinu savęs, jau net kažkaip savaime suprantamas dalykas. Per didelis tikėjimas, pasitikėjimas ir pasikliovimas kitais žmonėmis iki šiol man atnešė mažai gero. Kažkaip negaunu to, ko tikėjausi gauti. Ar aš per daug prašiau iš žmonių? Ar buvau per daug egoistė? Ar laikiau svarbiais savo gyvenime tuos, kurių nevertėjo? O gal tiesiog kartais per tyliai prašiau? Stengiaus daug duoti, naiviai manydama, kad taip elgiasi visi. Suteikiau ne vienam žmogui ne vieną progą. Ir? Has anything changed? Has anyone changed? Tikriausiai atsakymas turėtų mane versti imtis kokių nors priemonių, bet galiu garantuoti, kad niekas nepasikeis. Nes jau tapo įpročiu grįžt prie senų dalykų ir vaikščiot ratais. O gal net ne ratais? Gal tiesiog esu įstrigus ir bandau save įtikint tuo, ko iš tiesų nėra?

Ir šiaip, pasidaro labai baisu, kai daug skirtingų žmonių man ima kartoti tuos pačius dalykus, o aš vis galvoju, kad visi klysta ir nieko nesupranta. Nes juk tik aš žinau, kaip viskas yra. Nes juk tik aš žinau, kad visiems prieštaraudama prieštarauju ir pati sau.

Aš jau nuoširdžiai pavargau stengtis. Tiek dėl kitų, tiek dėl savęs. Pasistenkit, kas nors, prašau, ir dėl manęs.

Mano gyvenime yra labai daug įvykių ir atsitikimų, kurių aš neatsimenu. Nes buvau per jauna, nes buvau per girta, nes miegojau, nes nebuvo svarbu. Visai tikiu, kad visi tie atsiminimai yra išsaugoti kažkur giliai pasąmonėj, nes juk būna taip, kad jie bac ir išlenda. Kad ir kur visi tokie prisiminimai kaupiasi, norėčiau ten pat nustumt visą rudens atmintį. Nes buvo blogai. Labai blogai. Nes pasiekiau dugną, nes kiti mane ten vis stūmė. O aukštyn tempė vos keli žmonės, kuriems už tai esu be galo dėkinga. Ir pats šlykščiausias jausmas, kai iš kai kurių žmonių tikiesi palaikymo ir supratimo, o jie tave stumia šalin nuo savęs.
Nė velnio nepažįstat. Julija nėra žmogus, kuriam visada viskas gerai, kuri nuolat būna geros nuotaikos, džiaugiasi gyvenimu, šypsosi, palaiko ir išklauso kitus žmones, nes pati neturi problemų. Julija beveik kas vakarą užmigdama paverkia penkias minutes.


Kaip aš norėčiau ką nors dėl viso šito apkaltint. Ir nėra ką.


Gyvenu truputį. Šiandien. Rytoj.

savigarba - savigarbos;
valia - valios;
pagarba - pagarbos;
supratimas - supratimo.

ir nei vieno nėra, kai reikia. puiku. ačiū.

Rasai ir Ūlai. žinot, už ką

Mėgstu rytinius važiavimus į darbą. Kai visus žmones troleibuse kažkas vienyja. Noras atsisėsti, snūduriavimas, nenoras stotis ir išlipt... Dievinu tą magišką kasrytinę akimirką, kai mieste išjungia žibintus. Akimirką, kuri man yra kaip laikrodis. Kuri visad reiškia, kad ir vėl vėluoju. Rytiniai kavos puodeliai visad skaniausi dešimtam aukšte. Tik šitam kabinete muzika tokia miela ausiai, nes daugiau nėra, kas linksmina. Tik čia aplanko kraupios mintys, kad kažkas horoskopus rašo remdamasis mano gyvenimu.

O jei rimtai, tai aš nebežinau, ko aš laukiu ir tikiuosi. Iš gyvenimo, kuris kažkada buvo visai kruopščiai suplanuotas, paliekant šiek tiek erdvės netikėtumams. Iš žmonių. Bendrai ir atskirai po vieną. Pažįstamų ir nelabai. Kai geriau pagalvoji, tai nė velnio aš ne protinga. Neskaičiau gyvenimo vadovo, neįsiminiau apibrėžimų, nemoku teorijos pritaikyt praktikoj. Dėl to po to va taip ir būna. Dėl to po to mano galvoj sukasi mintys "...?". O kiti gudresni. Kiti praslysta ir išmoksta naudotis. Manim.Vieni kitais. Ir kartais stebint viską iš šono darosi taip nepaprastai juokinga. Nes tiek absurdo. Kažin, ar patys pastebi.

reikianustotikreiptidėmesįirneleistikadmanetaiveiktų.

buvo. visko. bet buvo gerai.


prasideda ramaus miego naktys.

Visad saugojau daiktus. Dar turiu stalčiuj pirmąjį pirmos klasės sąsiuvinį ir pačią pirmąją pažymių knygelę, su pastaba, kad nenuėjau į choreografijos pamoką ir pasislėpiau klasėj už spintos. Visad buvo sunku išmesti, nes juk ką gali žinot, kada ko prisireiks. Ir dar daugybė visokių žurnalų, knygų, lapelių, sąsiuvinių, perdegusių lempučių, pasibaigusių elementų ir šiaip daiktų, per kuriuos nebeužsidaro stalčiai ir spinta.
Lygiai taip pat ir su gyvenimu. Tikriausiai niekad taip ir neišmokau tinkamai atsisveikint su žmonėmis ir išlydėt jų iš savo gyvenimo. O jie vis kaupėsi ir kaupėsi, ėjo, rinkosi... Ir galiausiai, kai jau noriu pakviest užeit į vidų tuos, su kuriais būtų visai įdomu būt, jiems jau nebėra vietos.
Tai išvarau ir metu lauk. Iškart po kelis. Ir meluočiau, jei sakyčiau, kad visai nerūpi ir visai neskaudu. Bet vietos visiems neužteks. Per daug žmonių beldžiasi, per daug įsileidau, nepaklaususi "kas ten". Per daug tiesiog įsmuko nepastebėti.
Išlydžiu. Kai kuriuos, galbūt, su viltim, kad gal kada nors grįš. Kitus su visam.

tuščios pilnatvės jausmas. bet geras jausmas.

Pats geriausias jausmas ir pats geriausias būvimas su savimi yra važiuoti iš Klaipėdos į Vilnių sutemus, klausytis muzikos ir sėdint antram autobuso aukšte pačiame priekyje žiūrėti į kelią. Niekad negalvojau, kad toks atsiribojimas nuo visų ir visko gali būti toks malonus.
Supratau, kaip gera ištrūkti iš Vilniaus ir jo bėdų. Ne pamiršt, ne palikt užnugary, bet tiesiog negalvot, nes tam nėra laiko, nes Klaipėdoj pokalbiai apie paauglystės laikus, keliones ir gyvenimo filosofiją. O visos dramos vyksta už mano viešbučio kambario durų. Literally. Koridoriuj. Paryčiais.

Man sakė, kad aš moku džiaugtis gyvenimu ir esu labai pozityvi. Ir dar klausė, kaip aš taip sugebu ir ką reikia daryti, kad tai pasiektum. Man ir pačiai įdomus atsakymas.

tegu viskas sustoja, pradingsta, nebelieka bent penkioms minutėms. pavargau skųstis. noriu visiškai
tuščios galvos.

Visiškas pasimetimas ir chaosas galvoj ir ne tik. Šuoliai nuo vieno kraštutinumo prie kito. Atsakomybės jausmo neegzistavimas ir ramybė ramybė ramybė. Karts nuo karto pasibeldžiantis sąžinės jausmas, kurį greit išveju lauk už durų. Begalinis noras. Visko. Vieno. Grįžęs pirmas kursas ir pirmo kurso svaigulys. Praėjus trims metams. Daug visko galvoj. Daug visko ten ir lieka.

Po mėnesio greičiausiai nesuprasiu, apie ką čia. Visai kaip su keliais kitais įrašais. Gal daugiau atvirumo?

Kažkaip atrodo, kad jei kalbėsiu apie visą šitą gėrį, tai jis taps nebe toks gėris. Tai išsaugodama visą jo magiją tiesiog šypsosiuos. Nes o kaip gi ne.

Ir aš taip labai džiaugiuosi ištrūkusi iš tų pačių ratų. Žmonių, įvykių. Pokyčiai į gera.

when life gives you lemons, make lemonade.
Tai einu ruošt trilitriaką.

Kartais, net kai plėjeris atsisako groti geras dainas, būna gerai. Gal biški save apgaudinėjant. Bet išsakius pačius juodžiausius savo poelgius (gal ir ne, bet tikrai baisius) ir šiaip, išsikalbėjus, eilinį kartą nusirita akmuo nuo širdies. Eilinį kartą pasidaro gera. Eilinį kartą rūkant su tais pačiais žmonėm. Ir net kai akis taip tragiškai trūkčioja, kad net vaistus reik gert, būna gera. Geriau nei šiaip, nei paprastai. Nes suvokti, kiek nedaug tereikia iki paskutinio žingsnio, o po to suvokti, kaip visa tai buvo kvaila, nes yra aplink tiek daug palaikymo,  yra gyvenimo nušvitimas.

O po to laukti penktadienių. Kas antrų. Nes gal bus dar geriau. O po to savaitgalių. Kažko, galbūt, tikintis. Nenuleidžiant galvos, net jei bus tokie patys, kaip kas savaitę. Bet su prisikurtom iliuzijom. Nes stumia į priekį ir skatina.

Apsimesti, kad žmogus yra geresnis, nei yra iš tiesų – labai labai liūdna. Bet dar liūdniau yra pripažinti, kad suklydai (Greta). O po to nervintis, pykti ir dar visaip kaip neigiamai veikti save yra tiesiog kvaila. Nes kai kurie to neverti. Nes kai kurie nevertina to, ką turi (turėjo).

rytojui,

šiandien galvoj daug minčių. Bet tuo pačiu ir visiškai tuščia. Ir skauda galvą. Bet ne nuo minčių (ne)buvimo. Dabar visko tikrai labai per daug. Tik laiko labai per mažai. Ir niekad žmonės taip neerzino, kaip šiandien.

Kas atsitiko per pastarąjį pusmetį:

• pradėjau mikčioti
• pradėjau vartoti žodį "tvarkoj". sakydama tiesą ir meluodama.
• pasidariau pikta
• mano gyvenimas pasidarė labai apgailėtinas, gailiuosi savęs beveik kasdien, noriu pasiimt gyvenimo akademines atostogas.
• truputį gerų dalykų
• daug blogų dalykų

teigiamas dalykas, matyt, kad bent jau savęs neapgaudinėju ir viską pripažįstu kaip yra.

ir dar reklamos. https://gretaterg.wordpress.com/

čia yra taip, kaip aš dažnai nedrįstu rašyti. čia yra taip, kaip norėčiau mokėti rašyti. čia yra daug išminties, kurią prisitaikau ir sau ir iš čia kartais vagiu citatas apie savo gyvenimą. čia rašo žmogus, kuris mokė mane apsiginti.

“Caddy got the box and set it on the floor and opened it. It was full of stars. When I was still, they were still. When I moved, they glinted and sparkled. I hushed.”

William Faulkner "The Sound and the Fury"

šiandien gyvenimas yra geras. Darbai ir visokie šūdai niekur nedingo, bet šiandien gerai. šypsausi ir šilta. viduj.

Suprasti, kad praleidai labai daug ir labai gero, nes buvai ne ten, kur reikėjo.

ir tikrai, namo.


ir dar kai nieko nesitikėjimas virsta dideliu noru, darosi bišk baisu. Nes aš niekad nepasižymėjau protingais poelgiais.

Kai atsiranda gyvenime bent dešimt žmonių, kuriems norėtum mesti akmenį į galvą, ar tai reiškia, kad esi blogas žmogus? Ar čia tiesiog pagaliau suvokei, kad visiems geras nebūsi, kad ir kaip stengtumeis ar norėtum? Kai darai didžiausias gyvenime nesąmones, ar tai tik parodo, koks naivus esi? Ar durnas? Ar abu?

Arba aš gyvenimą, arba jis mane.
Ir į pirmą variantą kol kas toli gražu nepanašu.


O kai randi paguodą penkiose sekundėse juoko, nes to gana užsimiršt, tai čia yra mažyčiai gyvenimo džiaugsmai.
Nu o po to vėl. Daug.

prašauprašauprašau tegu greičiau viskas baigias.

Daug visko visur ir visada.






Keep the earth below my feet.

Bent porą kartų per metus reikia praleisti visą dieną savęs gailint, depresuojant, kas valandą apsiverkiant ir visaip kitaip reiškiant antipatiją sau ir gyvenimui, kad nuspręstum, jog reik kažką keist. Bent porą kartų per metus artimi draugai turi išrašyti velnių, kad durnai elgiesi. Bent kartą gyvenime reikia pamiršti užregistruoti bakalaurinio darbo temą, kad galų gale įsitikintum, kad viskas ne taip, kaip save įtikinėji (arba kaip bandai įtikint kitus). Ir bent kartą per metus reikia save laikyti svarbesne už kitus.
O aš džiaugiuosi, kad Rugsėjis, iš kurio buvo daug tikėtasi, galų gale baigiasi. Prisiminsiu kaip sunkiausią gyvenimo laikotarpį fiziškai, emociškai ir visaip ten dar kaip. O Spalis bus prijaukintas. Arba prijaukins. Tyliai ir ramiai laukiant Lapkričio, kasmet kupino liūdniausių gyvenimo akimirkų. Kasmet stumiančio pirmyn dėl savęs ir kitų.

Kambary ant stalo jurginas, kurio žiedas sulig mano galva (nejuokauju) ir man galvoj pavasaris. O gražiausi rudens rytai tik Zalcburgo alėjoj. Šiandien eilinį kartą tuo įsitikinau.




And when she stood she stood tall

Tokios dienos yra labiausiai vertos pavadinimo "geriausia diena mano gyvenime" arba bent jau "geriausia diena per visus šiuos metus". Tokiom dienom aš verkiu iš džiaugsmo, neapsakomai dreba kojos ir rankos ir viskas būna tobula. Tokiom dienom bėgi per kambarį ir šoki į glėbį. Ir viskas aplink išnyksta. Ir nesvarbu, kad kiti žiūri ir galvoja "wtf", ir nesvarbu, kad mes rėkiam, nes fuck it, viskas yra taip nuostabu. Aplanko gyvenimo pilnatvė ir supranti, kad visgi viskas yra gerai. Net jei tik dviem dienom.

O ant stalo išrikiuoti tušti vyno buteliai atspindi, kiek pokalbių buvo praleista, kiek visko įvyko ir kaip gerai vėl būti kartu bei viskuo dalintis. Geriausiais ir blogiausiais išgyvenimais. Viską sakyti tiesiai šviesiai ir nebijoti būti nesuprastam. Nes čia jokių asmeniškumų. Nes čia yra tikra. Nes čia kritika, į kurią verta atsižvelgti.

Ir pažadu, jei kiekviena diena būtų tokia tobula, tai nieko tobulesnio nerastumėt.

Ir turėčiau džiaugtis tuo, ką turiu. Nes priskirti draugus į kategoriją "geriausias draugas" nėra kvaila. Nes tai reiškia leisti pažinti save kitiems šimtu dešimčia procentų, Jei ne daugiau.

Jei paklaustumėt, kada buvo šūdiniausios rugsėjo dienos, tai šią savaitę. Jei paklaustumėt, kada buvau beveik laimingiausia gyvenime, tai šią savaitę. Jei paklaustumėt, kada stebino daug dalykų ir žmonių, tai šią savaitę. Ir ant gyvenimo pykau šią savaitę. Ir net sakiau, kad nenoriu gyventi, jei gyvenimas toks sunkus. garsiai. apsiverkusi.
Mane tikrai stebina, kokiais greičiais viskas keičiasi. aš, aplinkiniai, nuotaika, emocijos. gyvenimas. špagatiniais šuoliais šoku nuo vieno ekstremumo prie kito. o po to atgal. užburtais ratais.

Jau tuoj bus visos iki galo kartu. Ir jau tuoj vėl visos po vieną. jau nemėgstu kitos savaitės.

Galėčiau pati sau burti ateitį iš sapnų. Rašyti sau horoskopus iš dainų žodžių. Ir viskas pildytųsi ir būtų tiesa. Nes šiandien taip ir buvo.

"Julija gyveni. o kada, jei ne dabar, iš tiesų" pasakė man šiandien.

We are all fictitious stories my friend,
Who unravel our beginnings causing our end,
Waiting for the letters that we forgot to send,
Hiding our mistakes,until we have to amend,
Breaking valued friendships that we only meant to bend,
Keeping our possesions hidden, so we never have to lend,
We are just like coffee beans who are struggling to blend.

Kai supranti, kad susideda visi taškai. Iki galo. Kai iš naujo atrandi senus žmones. Ir pasidaro taip lengva ant širdies. Net jei neišsikalbi. Nes užtenka žinoti, kad visada bus kam ir su kuo. Kai prižadi sau, kad nedarysi tų pačių klaidų, kai kritikuoji kitus ir supranti, kad nė velnio nepasimokai. Ir vis tiek, gerai. Nes aš sau prognozuoju gerą rudenį. Nieko nesitikėdama.

all day long
you slave your days away
you will not keep on
you'll fade away.

D.
 

yra gerai. ir pati sau šypsausi.

pirmas taškas.



Life is not only always about a past filled with mysteries or future filled with endless dark possibilities... it's always about a present filled with timeless distractions



va dabar tai tikrai norėčiau grįžti lygiai metus atgal. arba kad niekas nebūtų pasikeitę.

 
ir kad niekas niekur nevažiuotų ir kad sugrįžtų. Nes blet.

Kad ir kokia emociškai, fiziškai ir visaip kaip belenkaip sunki paskutinė vasaros diena, kad ir kaip nepasipildo mėnesinis bilietas, kad ir kiek nuovargio kūne, minčių galvoj ir visko visur, bet uždarau vasaros sezoną su šypsena veide, smilkstančia cigarete rankoj, pica ir pokalbiais Ugnijos skvere. Ir jau tūkstantį kartų tūkstančiui žmonių kartojau, bet dar kartą - čia buvo pati nuostabiausia ir geriausia vasara. Nes ne tokia, kokią planavau ir kokios, galbūt, tikėjausi. Nes neišpildžiau nieko, ko norėjau. Nes ne su tais žmonėmis, su kuriais buvo planuota. O su tais, su kuriais tikrai verta, su tais, su kuriais nesitikėjau, bet kurie davė man tiek visko daug. Su kuriais planuotai ir nelabai važiavom, valgėm kebabus prie plento, gaudėm puokštes, šokom rūsiuose, ratu siųsdavom alaus bokalus ir cigaretes, verkdavom, kalbėdavom valandų valandas, pasitikdavom saulę ir jau praktiškai gyvenom. Su tais, kurie padarė geriausias staigmenas gyvenime, kurie suteikė stiprybės ir kalė man proto. Ir tais, kurie nepamiršo ir palaikė iš už tūkstančių kilometrų. Nes visa ši vasara - žmonės.
Ir jau neatsimenu šlykščios gegužės ir pernelyg emocionalaus birželio.
O į rudenį žengiu su naujai sudarytais paktais, kelionėm į Tris Draugus, gražiais paltukais ir susirašinėjimais su dėstytojais apie gyvenimą. Ir biškeliu panikos. Bet, kaip sakė Norgailė - "mes juk tokios stiprios".

Ir su šiek tiek to mano naivumo, kad viskas gi turi būti gerai.

Lygiai lygiai lygiai metai. Ir kas būtų pagalvojęs, kad bus tiek visko nutikę, būsiu tiek visko pridarius ir bus taip.

Tai ta proga einu suvalgyt nektariną ir pavemt nuo darbo.

Kad ir kaip pasipūtėliškai ar dar kaip nors tai nuskambės, bet aš geras žmogus. Arba bent jau tikrai ne blogas. Aš labai norėčiau mokėti būti pikta. Tikrai. Norėčiau nuoširdžiai ant ko nors pykti, kad būtų kur ir ant ko išsikraut, kad nesikauptų viskas viduj. Norėčiau, kad tie, ant kurių pykčiau, tai matytų, jaustų ir dėl to jaustųsi nejaukiai. Kad būtų nubrėžta aiški "nebendravimo ir nedraugystės riba". Kad nereiktų apie tai net šnekėti. O dabar aš tikriausiai neturiu principų. Arba esu per silpna. Nes aš esu tas žmogus, kuriam pirmam pasidaro nejauku, kuris pirmas bando viską sušvelnint. Arba apsimeta, kad viskas tvarkoj.
Ir kad ir kiek kartų kartočiau, kad aš faina, tai nė velnio. Nes gal tik vieną kartą tai turėjau omeny iš tikro.


All that you rely on
And all that you can fake
Will leave you in the morning
But find you in the day

Atiduoti visas savo jėgas. Kad kitiems būtų geriau, kad įrodytum sau, jog gali, kad parodytum kitiems, kad jie klydo.

Niekad negalvojau, kad kada nors tiek verksiu rūkydama prie baro, kad kada nors žmonės leis man tiek išgirsti ir žinoti, kad galėsiu taip atvirai apie viską šnekėti. Dvi be pertraukų praleistos dienos kompanijoje, kurioje niekad negalvojau atsidursianti. Dvi pačios nuoširdžiausios, tiesmukiškiausios ir labiausiai pamokančios dienos. Gyvenimo ir ne tik.

ačiū.

nes bus gerai gerai gerai ir jau laukiu laukiu.

Seniai bebuvo toks dalykas, kad skaitymas "nes reikia" virsta "nes jėga". Ir jau buvau pamiršus, ką reiškia puslapiais nurašinėt citatas, nes kiekvienas žodis tokia tiesa, nes kiekvieną frazę, rodos, galiu prisitaikyt sau, nes aš neįsivaizduoju, iš kur žmonės tokie protingi visais laikais.
Atsimenu, kažkada su Severija diskutavom, ar įmanoma parašyt knygą apie tai, apie ką niekas dar nėra parašęs. Praėjus penkiems metams vis dar manau, kad ne. Ir vis tiek, sulig nauja knyga nauji atradimai. Kad ir apie tą patį.
Ir man rodos, kad filologija man daro bišk neigiamą įtaką, nes dabar nebemoku minčių nei išsakyt, nei užrašyt.

reik pereit per tiek šūdo, kad gautum tiek pat gero daikto (Greta)

Mano dienos apsvaigintos. Vynu. Alum. Šampanu. Saule. Miegu. Teigiamom emocijom.
Mano naktys praleistos kažkur pas kažką. Užpildytos nemiga ir žmonėmis. Cigarečių dūmais ir tyla. Kartu.
Mano gyvenimas kupinas, iš pirmo žvilgsnio, mažų ir nesvarbių dalykų. Kurie kitiems yra bereikšmiai, bet apie kuriuos aš galėčiau kalbėti ir kalbėti (ir kalbu) be perstojo. Kurie verčia šypsotis ir tikėti(s). Ir nepaisant to, kad vėl jaučiuos įpainiojama į tinklą, iš kurio po to tenka sunkiai raizgytis, įsipainiojimo procesas suteikia daug džiaugsmo. belenkiek. o aš vis bijau pripažinti.
Ir kai prisimenu pastaruosius penkis metus, tai visada taip buvo.
Ir dar visai įdomu, ar tie, kuriuos atsiemenu po tiek laiko, irgi prisimena mane. Prieš ateinantį savaitgalį.


http://www.mercuryprize.com/sessions/index.php?BandID=80


norėčiau ir aš kieno nors gyvenime turėt tiek įtakos, kiek kiti turi maniškiam. Norėčiau ir aš ką nors pakeist taip, kaip pakeitė mane. Teigiamai.

Seniai bebuvo tiek naktų, miegotų ne namie. Seniai buvo tiek žmonių. Tiek džiaugsmo, juoko, atvirumo, dainų, nuoširdumo, naktinėjimo, supratimo, bendravimo mintimis ir pokalbių per pilnatį rūkant balkone, grojant rūkymo dainai. Ir galėčiau juoktis ir juoktis be sustojimo.

Ir taip juokinga viską stebėt iš šalies. ir suvokt, kokia turėčiau būt dėkinga už tai, ką turiu. Už tuos, kuriuos turiu. Nes aš net neįsivaizduoju, kur dabar be jūsų būčiau. Vis kartoju tai vos porai žmonių, bet turėčiau sakyt bent dešimčiai.


Mes tuoj nukrišim. 11:11

Ačiū, kad viskas taip.

“Control is never achieved when sought after directly. It is the surprising outcome of letting go.”

Magiški lipnūs savaitgaliai. Kai supranti, kaip gera pas juos, su jais ir tarp jų būti. Ir kaip nesinori palikti.
Savaitgaliai, kai nežinia, iš kur tiek jėgų. Kai atsiranda antras, trečias ir ketvirtas kvėpavimai.
Kai pusryčiams blynai su uogiene parke. Su geriausiais pusryčiokais ir nakčiokais.
Kai daug daug nuoširdaus juoko ir nulis apsimetimo.
Kai per 32 laipsnių karštį sninga.


Ir teisi buvo Rasa sakydama, kad mano gyvenime dabar viskas nuostabu.
Nes sori, nu bet tikrai gi.

Už mūsų vakarus, Ūl ♥
Ir už mano nemokėjimą naudotis fotošopu :>

Keistas naujai atsiradęs įprotis parašyt ir ištrinti.


"Bet gyvenimas visada eina etapais, viskas kažkada grįžta, niekada nereikia forsuoti tam tikrų dalykų, kurių norisi. Tiesiog, jeigu tu nori, jie vienu ar kitu momentu išsipildys; ir jie pildosi periodiškai. Žinai visas šias teorijas?" (Arūnas Matačius)

Daug griūvančių planų ir visai netikėtai atsirandančių naujų. Ir gerai, ir nuostabu, ir į gerą. Žinau, kad esu su tais žmonėm, su kuriais reikia, kai vėl iš naujo mokaus žaist tūkstantį, kai mašinoj groja Bytlai, kai alus ir namie gamintas maistas, kai pokalbiai iki ryto, kai daug arbatos, kavos ir pyragų, kai pasivaikščiojimai po miestą, kai kvailos nuotraukos.
Ir velniop tuos kitus, ir velniop jų durnumą, kvailumą, egoizmą ir mano pernelyg jautrų reagavimą į tai, kas to yra visiškai neverta. Dar šiek tiek. Dar pora kartų. Nedaug beliko.
Ir jau gyvenu Rugpjūtyje. Nes vėl yra. Nes visad buvo.

Per greitai bėga laikas. Per greitai baigiasi savaitės, dienos. Per greitai praeina vakaro valandos. O kalbėjom nesustodamos. ir dar tiek daug liko nepasakyta, neapkalbėta, neaptarta. Dar daug pasaulio temų nepaliesta. Dar ne visom gyvenimo istorijom pasidalinta.
Ir taip gera. ir ramu. ir šilta. ir sezamai. ir su kečupu.


nes mes fainos. nes mus suras.

http://cryingdaycarechoir.bandcamp.com/track/join-the-joyful-revolution

***

Dale Carnegie - How to Win Friends and Influence People.

ne mums.

Dalykai, kuriuos išmokau/sužinojau/supratau per pastarąsias dienas:

- būti vienai namuose visai nelinksma
- nakvoti vienai namuose yra tragiškai nejauku
- man baisi paranoja, kad namuose slepiasi vagys
- studijuodama filologiją galėčiau būti pardavimų vadybininkė
- net ir sugadinti keksiukai yra skanūs
- jei nuospaudos nepraeina po pusantro mėnesio ir neįmanoma vaikščioti iš skausmo, patartina užsirašyt pas gydytoją
- klausyti Elvio darbe yra labai linksma
- nebemoku susirišt kuodo
- Marketa Irglova atvažiuoja koncertuot į Korėją. Urban Zakapa bus apšildanti grupė. Širdis kraujuoja.
- Snow Patrol atvažiuoja koncertuot į Korėją. Liūdžiu.
- aš labai džiaugiuosi, kad nebendrauju su kai kuriais žmonėmis. Nes pažiūriu feisbuke jų nuotraukas ir man jų labai gaila.
- miegot ant darbo stalo yra nepatogu
- Šeškinėj irgi įmanoma pasiklyst
- mano požiūris į dainų žodžius ir knygas pasidarė pernelyg filologiškas
- po septynių mėnesių būtų pats metas parašyt laiškus kambariokei iš Korėjos ir kitiems fainiems žmonėms
- Islandija. Ne Ispanija. Islandija.
- mūsų su Edvardu bendravimas yra wtf. Net krikšto mama taip sakė. Bet mums patinka.
- nesuprantu, ką sau galvojau. Dėl daugelio dalykų.
- aš sapnuoju durnus sapnus. Gal būna ir nedurnų, bet ryte atsimenu tik durnus.
- penktadienį aš važiuosiu į Rygą. fak jė.
- aš biški darausi sena.
- tai yra vienas iš kvailiausių mano įrašų (neskaitant tų, kurie buvo bangoj, ir čia prieš du metus)

nes Liepa. Nes beveik aš. Ir nes ką tik ištryniau daug rašliavos, kurios net neperskaičiau.

Net jei išmoktum visas kalbas ir pažintum visų tautų papročius, jei nukeliautum toliau už visus keliautojus ir apsiprastum bet kokiame klimate bei priverstum Sfinksą sudaužyti savo galvą į akmenį, vis vien paklausyk senojo filosofo ir Pažink Save. Štai kur reikia įžvalgumo ir narsos.

(Henry David Thoreau - Voldenas arba gyvenimas miške)


tai va.

Kaip aš dievinu tokias dienas, naktis ir tokius vakarus. Kai pabundi nuo žaibų ir griaustinio. Kai guli tamsoj ir skaičiuoji, kiek laiko praeis nuo šviesos blyksnio iki dundesio. Kai sužaibavus ar sugriaudėjus per kūną nueina šiurpuliukai ar net krūpteli ir tada pasijuoki iš savęs. Kai vasaros rytą apsiniaukia taip, kad reik kambary užsidegt šviesą. Kai gali gulėt lovoj ir skaityt gerą knygą. Arba, mano atveju, sėdėt darbo kabinete ir klausyt muzikos. Nes kol kas darbai palauks. Nes kol kas reikia mėgautis.

o dešimtam aukšte lyja nuostabiau nei pirmam. Nes čia lietus iš visų pusių.

jau. tvarkoj. taip?

Beveik visą pastarąją savaitę jaučiuos lyg vėl būčiau 11 ar 12 klasėj. Ir nepaisant to, kad tie metai buvo vieni geriausių ir kupini visko visko, tai turbūt nereiškia nieko gero. Regresuoju. Iš dabarties grįžtu į praeitį. Pabėgu į praeitį? Žengiu žingsnius (ne vieną) atgal. Man rodos, išmokau apgaudinėti ne tik aplinkinius, bet ir pati save. Nors gal nepavadinčiau to apgaule. Slopinimas. Emocijų ir minčių. Varymas visko, kas negerai, į tolimiausius ir  sunkiausiai pasiekiamus pasąmonės kampus.

Išvis, pastebėjau tokią tendenciją, kad dažnai esu linkusi užstrigti kokiam nors vienam taške. Bet taip visai ne sąmoningai, o, greičiau, netyčia. Nes tie taškai saugūs.

Ir ne ne ne, nereikia, prašau, galvoti, kad man kažkas negerai. Viskas tvarkoj. Net dirbti yra užsidegimas. Ir ne tik dirbti. Mėgaujuos kiekviena akimirka, išnaudoju kiekvieną progą ir vykdau vasaros planą su kaupu (kam degint kojas, jei jas galima perdegint). Tik kartais slysteliu ir tiek. Bet užtat būna pamoka ir po to susimąstau prieš kiekvieną (galimai kvailą) žingsnį.

Ir nereik čia jokių viso šito pamąstymo interpretacijų.

This isn't my first time here. This isn't my last time here. These aren't the last words I'll share. But just in case, I'm trying my hardest to get it right this time around.

11:11 ir aš net nežinau, ko panorėt.

Aš stebiuosi, kiek nedaug tereikėjo, kad viskas susistatytų į savo vietas ir vėl būtų gerai. Vakaras su alum ant Puškino kalno ir, rodos, viskas vėl tvarkoj. Nes visos vėl savo vietoj ir kartu, nes prioritetai suskirstyti savaime, nes net nereikia galvoti renkantis.
Jau kokį tūkstantąjį kartą kartoju, kad ši vasara turi būti ir bus pati geriausia ir nu tikrai. O aš dar net stengtis nepradėjau.

(tik man vis dar trūksta kokių dviejų valandų paroj)

Čia buvo pats nerealiausias dalykas. Pats nuostabiausias. Jei dėl tokių akimirkų reikia išgyventi visus šūdus, tai bring it on, Life. Tuomet jau niekas nebaisu, jokie smūgiai, jokie sukrėtimai. Tokie dalykai nublanksta net pieš bilietus į Coldplay koncertą.
Dvi paskutines dienas reikia apsibraukti kalendoriuj ryškiai raudonai. Ir kai bus lieva, atsiverst šiuos puslapius ir prisimint, kaip buvo gera. Nes gėrio užteks dar ilgam į piekį.

Kaip aš dievinu grįžt į tuos senus laikus. sustikt su senais draugais. Draugais iš tų laikų, kai viskas buvo be intrigų. O jei jų ir buvo, tai dabar jos atrodo visiškai neegzistuojančios. Kalbėt apie nieką, bet tuo pačiu ir apie viską. Ir žinot, kad yra belenkiek palaikymo. Kad ir koks kvailas būtum.

o čia taip totaliai devinta-dešimta klasė.

Aš ir mano poelgiai esame kvaili.

Namuose kvepėjo keksiukais. Namuose kvepia mėtom. Pirmą kartą man patinka.
Valgiau braškes. Dėjau braškes ant veido. Bondinomės su mama. Tyčiojomės. Nusišnekėjom.
Išleidau krūvą pinigų, kad bent pusantros valandos galėčiau atsipalaiduot ir būtų linksma.

Visiška vasara. Visiškai sau. Visiškai.

<...> nes vienatvėje menkysta jaučia visą savo menkumą, o didis protas - visą savo didybę, žodžiu, kiekvienas regi save tokį, koks iš tikrųjų yra.
(Artūras Šopenhaueris)

Šimtą kartų girdėta, dar tiek pat skaityta. Ir kaskart vis iš naujo.

When they bombed Hiroshima, the explosion formed a mini-supernova so every living animal, human or plant that received direct contact with the rays from that sun was instantly turned to ash. And what was left of the city soon followed. The long-lasting damage of nuclear radiation caused an entire city and its population to turn into powder. When I was born, my mom says I looked around the whole hospital room with a stare that said, "This? I've done this before." She says I have old eyes. When my Grandpa Genji died, I was only five years old, but I took my mom by the hand and told her, "Don't worry, he'll come back as a baby." And yet, for someone who's apparently done this already, I still haven't figured anything out yet. My knees still buckle every time I get on a stage. My self-confidence can be measured out in teaspoons mixed into my poetry, and it still always tastes funny in my mouth. But in Hiroshima, some people were wiped clean away, leaving only a wristwatch or a diary page. So no matter that I have inhibitions to fill all my pockets, I keep trying, hoping that one day I'll write a poem I can be proud to let sit in a museum exhibit as the only proof I existed. My parents named me Sarah, which is a biblical name. In the original story, God told Sarah she could do something impossible and she laughed, because the first Sarah, she didn't know what to do with impossible. And me? Well, neither do I, but I see the impossible every day. Impossible is trying to connect in this world, trying to hold onto others while things are blowing up around you, knowing that while you're speaking, they aren't just waiting for their turn to talk -- they hear you. They feel exactly what you feel at the same time that you feel it. It's what I strive for every time I open my mouth -- that impossible connection. There's this piece of wall in Hiroshima that was completely burnt black by the radiation. But on the front step, a person who was sitting there blocked the rays from hitting the stone. The only thing left now is a permanent shadow of positive light. After the A-bomb, specialists said it would take 75 years for the radiation-damaged soil of Hiroshima City to ever grow anything again. But that spring, there were new buds popping up from the earth. When I meet you, in that moment, I'm no longer a part of your future. I start quickly becoming part of your past. But in that instant, I get to share your present. And you, you get to share mine. And that is the greatest present of all. So if you tell me I can do the impossible, I'll probably laugh at you. I don't know if I can change the world yet, because I don't know that much about it -- and I don't know that much about reincarnation either, but if you make me laugh hard enough, sometimes I forget what century I'm in. This isn't my first time here. This isn't my last time here. These aren't the last words I'll share. But just in case, I'm trying my hardest to get it right this time around.

(Sarah Kay)


jau.

Aš nuoširdžiai nekenčiu praėjusio semestro. Ačiū, kad parodė ir išmokė. Bet nekenčiu.

Iššokau ir ištaškiau vakar visas mintis ir problemas. Kol kas visiškai tuščia galva, bet jau matau, kaip greitai viskas grįžta. Aš pavargau per daug galvoti ir būti emociškai išsunkta. Einu atostogaut nuo visų ir visko.

daaar vienas. dar vienas ir viskas. negaliu patikėti. nežinau, kaip išgyvenau, nežinau, kaip iki čia nuėjau, bet dievaži. Pažymys rodo, kad moku šnekėt angliškai (juk ne estetiką studijuoju, visgi, o anglų), brolis parvežė daug alaus, šian gėrėm daug alaus, šian dar gersim. žiūrėsim futbolą ir šiaaaaaip. O po to viskas. penktadienis, šeštadienis, su daug progų ir minėjimų, ir vasara. lauk visas problemas, lauk visus "nesuspėju" ir "sunku". ir bus gerai. Deginsiu kojas (šiemet jau tikrai tikrai tikrai) ir gyvensiu sau dėl savęs.

Dar vienu mažiau. Dar du. Dar iki penktadienio. O trečiadienį bus gerai. Aš jau taip nuoširdžiai nuo visko pavargau, bet taip, kad oi. Nebeliko jėgų nei pykt ant savęs, nei ant kitų, nei panikuot, nei liūdėt, nei, paprasčiausiai, apsiverkt. Tik dar rankos dreba. Ir dar tas kaltės jausmas, kai iš dėstytojų gaunu laiškus, kad jie iš manęs tikėjosi daugiau. Ir jau net ne vienas. Sugadino, susigadinau, bet jau tuoj taisysiu.

O tau, Rasa, milijonas fainumo taškų. Už protinimus, už palaikymą ir už viską. Turėk omeny*

Taikliai. Pastatė į vietą. Daryk išvadas ir susiimk, Julija.

Viskas taip kvaila, o aš linkusi viską taip sureikšmint. Kodėl man rūpi, kai kitiems nusispjaut? Kodėl aš pergyvenu, o kitiems vienodai rodo? Kodėl aš stengiuos, o kiti tiesiog sėdi ir stebi? Ir tada tikrai pradedu galvot, ar tikrai verta ir ar tik nebus taip, kad man vienai to reikia.

Pastarieji metai mane pakeitė, šiek tiek atkeitė ir vėl pakeitė. Aš dėl visko kaltinu gegužės mėnesį, bet jis turi bendrininkų ir jie turi vardus.

Jaučiuos taip pat, kaip lygiai prieš metus. Kai reikėjo išvažiuot. Ir taip ir padariau. Pabėgau. Šiemet nebereikia ir nėra kur. Šiemet taip elgiasi kiti.

Her soul slides away
But don't look back in anger

Siunčiu išbandymus. Vieną po kito. Tik dažniausiai pati jų neišlaikau. O po to gėda. Prieš save. Ir tas baisiausia.

Aš mokau kitus, o pati būnu durna. Gana.

Well you can get out of this party dress but you can't get out of this skin.

Seniai matyti žmonės, vynas, šampanas, alus, maistas maistas, išprotėję vakarai ir pokalbiai.

Ir kad ir kaip negerai, bet gerai juk.

kažin, nuo kada tiksliai aš pasidariau tokia tragiškai apgailėtina. .

Sukasi. sukasi sukasi. Ir vis nepasiekia.

Aš nežinau, ko aš tikėjausi iš šio semestro, ir ar išvis kažko tikėjausi, bet, man rodos, ne kažką išėjo. Kur dingo atsakomybė, apgalvoti sprendimai ir dalis to šiek tiek vaikiškai naivaus (pasi)tikėjimo kitais?


Suffering has been stronger than all other teaching, and has taught me to understand what your heart used to be. I have been bent and broken, but - I hope - into a better shape.
(Ch. Dickens, Great Expectations)

tokiais rytais ir tokiom dienom kaip šiandien norisi tik gulėti susisukus į kaldrą lovoj, gert arbatą, valgyt zefyrus, žiūrėt Gilmore Girls ir suleidus pirštus į plaukus suprast, koks ten neiššukuojamas lizdas. Nebūt dešimtam aukšte, nedirbt ir negert kavą puodelis po puodelio.


But if you never try you'll never know
Just what you're worth

Aš dažnai nemėgstu praeities Julijos, nes ji laiku nepradeda daryt darbų, O po to dabarties Julijai tenka nemiegot ir liūdėti per naktis konspektus skaitant. Dabarties Julija vis žada, kad pasitaisys, bet man jau gaila ateities Julijos, nes ir jai teks kentėti.
Ir dar dažniau man pikta ant praeities Julijos, nes ji elgiasi labai netgi neracionaliai. Ir tada dabarties Julija suka galvą, kad ajajaj, kaip gi čia dabar, kodėl praeities Julija buvo tokia kvaila.

O šiaip, tai estetikos kupina diena. Taip pat atvirumo, (ne)miego ir susitikimų su žmonėmis, su kuriais tikiesi niekad nesusitikti. Nes nenori ir nereikia. O aš net nusišypsot sugebėjau. Ir dabarties Julijai nei šilta nei šalta. Nors praeities Julija tikriausiai dabar siustų.

Ir kadangi esu labai netgi silpnavalė, tai einu ugdyt valią.

Perplanuota vasara žada daug gero ir daug gėrio. Daug naujų planų, perkurtų senų, norų ir tikėjimo(si), kad tikrai pavyks.

o kol kas, puikus laikas mokytis. arba tiesiog gerti daug kavos. ir kartais norėčiau, kad mano stolkinimo sugebėjimai nebūtų tokie puikūs.

Kvaila. I risetinis. Kvaila. A kairinis.


redaguota po beveik mėnesio: bet nu tikrai nu. kvaila. antras variantas.

Baigėsi. Liko dvi savaitės egzaminų ir viskas bus baigta galutinai. Jau dabar laukiu rudens ir naujos pradžios. Kai ir vėl kaip ir kasmet pradėsiu nuo pirmo puslapio. Konspektų ir gyvenimo. Rugsėjis visad buvo mano atskaitos taškas ir naujieji metai. Pažadai, kurių pusė likdavo neįgyvendinti, prisigalvojimai, kurie jau po poros mėnesių atrodydavo kvaili ir kasmetinis naivus tikėjimas, kad šiemet jau tikrai geriausi. Ir kiti tiesiog privalo tokie būti, nes paskutiniai "naujam etape".

Nepastebėjau, kaip praėjo trys metai. Rodos, negyvenau paskutiniam pusmety.

Kiti bus geriausi.

 Life goes easy on me.
Most of the time. 

pavargau. nuo visų dramų, nuo draugysčių-nedraugysčių, nuo keistumo, įtampos, mokslų, darbo, neišsimiegojimo, galvojimo ir visų.

Grąžinkit man dvyliktą klasę, geriausias drauges, ramų gyvenimą ir kartais ilgus plaukus.

Arba Korėją.

Antradieniai bus mano mėgstamiausi. Vynu apsvaigintos popietės, kvaili pokalbiai prie kavos ir apsimetinėjimas, kad gyvenime veikiu kažką labai prasmingo ar bent jau naudingo.
O trečiadieniais atgal.

Pirmą kartą taip nebevaldau situacijos. Viskas slysta, griūna ir išvis. Pirmą kartą baisu. Pirmą kartą jau pati garsiai pripažįstu. Kasdien vos pora valandų miego, drebančios rankos, daug kavos, cigarečių, panikos priepuoliai mintyse, svaigstanti galva ir visiškas atsijungimas. Atsimenu, kaip džiaugiausi pirmą mėnesį, kad viską spėju ir kaip viskas gerai, o dabar... O dabar norisi dar visokių veiklų. Tik jau nebėra nei kur, nei pro kur.


Oh I'm so tired of playing these games
We'd just be running down
The same old lines, the same old stories of
Breathless trains and, worn down glories
Houses burning, worlds that turn on their own

tai tiek ir teliko iš mano įsitikinimų ir principų


’Cause if I find
If I find my own way
How much will I find
If I find
If I find my own way
How much will I find
You 

Gera, kai grįžta. Gera, nes jau pasiilgau. Gera vėl šnekėtis, išsišnekėti, pasidalinti. Ir, kad palaiko, irgi gerai. Ne be reikalo vardai sutampa.

Nuo šiandien keičiu. Žingsnis po žingsnio, bet, tikiuosi, link gero.


And then reality kicked in within us
It seems as we become the winners
You lose a bit of summat
And half wonder if you won it at all

Ramu. Galvoj. Ir širdy. Daug visko, vos spėju, bet gerai. Man groja Coldplay. Man gros Coldplay. Gyvai. Yra ko laukti. Pasiilgau šito jausmo. Kai žinau, kad tikrai bus ir tikrai verta.


So then I took my turn
Oh what a thing to have done

coward. fool.


giminę nurodančių galūnių trūkumas anglų kalboje yra puikus dalykas.

Savo lovoj. Jau. Ne taip baisu ir bloga, kaip galbūt galvojau. Bet visgi. Kokį tūkstantį milijoninį kartą - kelionė laiku ir vietoje. Kelionė iš didžiosios. Kelionė, kurioje palikau ir jau beveik nebeliko. Dar šiek tiek, bet net pačiai keista. Mintys tvarkingai surikiuotos ir sudėliotos į stalčiukus. Ir dabar daug laisvos vietos. Laisva. Viskam.




You might find your small soul

vis tiek. ir nors tu ką.

Grįžtu ten pat, kur buvau lygiai prieš metus. Kai tiesiog taip, be įsipareigojimų, juoko forma, paaugliškai ir su virpuliukais. Tik jau metais vyresnė.

Peržiūrėjau įrašus iš Korėjos ir supratau, kaip stipriai noriu atgal. Nes ten viskas taip paprasta, nes ten viskas tik nuotykiai ir iš tiesų niekam nerūpi. O tada nerūpi ir man. Ir gali pasirinkt kitą kelią, jei nenori, kad susikirstų.


jau gana slapstyt ir slapstytis.

įrašas iš pernai metų:
viskas keičiasi, o aš, rodos, lieku tokia pati. pernelyg lengvai nuspėjama, naivi ir gan kvailoka. pažymiai neatspindi proto gyvenimo atžvilgiu.