Kartais, net kai plėjeris atsisako groti geras dainas, būna gerai. Gal biški save apgaudinėjant. Bet išsakius pačius juodžiausius savo poelgius (gal ir ne, bet tikrai baisius) ir šiaip, išsikalbėjus, eilinį kartą nusirita akmuo nuo širdies. Eilinį kartą pasidaro gera. Eilinį kartą rūkant su tais pačiais žmonėm. Ir net kai akis taip tragiškai trūkčioja, kad net vaistus reik gert, būna gera. Geriau nei šiaip, nei paprastai. Nes suvokti, kiek nedaug tereikia iki paskutinio žingsnio, o po to suvokti, kaip visa tai buvo kvaila, nes yra aplink tiek daug palaikymo,  yra gyvenimo nušvitimas.

O po to laukti penktadienių. Kas antrų. Nes gal bus dar geriau. O po to savaitgalių. Kažko, galbūt, tikintis. Nenuleidžiant galvos, net jei bus tokie patys, kaip kas savaitę. Bet su prisikurtom iliuzijom. Nes stumia į priekį ir skatina.

Apsimesti, kad žmogus yra geresnis, nei yra iš tiesų – labai labai liūdna. Bet dar liūdniau yra pripažinti, kad suklydai (Greta). O po to nervintis, pykti ir dar visaip kaip neigiamai veikti save yra tiesiog kvaila. Nes kai kurie to neverti. Nes kai kurie nevertina to, ką turi (turėjo).

rytojui,