Tokios dienos yra labiausiai vertos pavadinimo "geriausia diena mano gyvenime" arba bent jau "geriausia diena per visus šiuos metus". Tokiom dienom aš verkiu iš džiaugsmo, neapsakomai dreba kojos ir rankos ir viskas būna tobula. Tokiom dienom bėgi per kambarį ir šoki į glėbį. Ir viskas aplink išnyksta. Ir nesvarbu, kad kiti žiūri ir galvoja "wtf", ir nesvarbu, kad mes rėkiam, nes fuck it, viskas yra taip nuostabu. Aplanko gyvenimo pilnatvė ir supranti, kad visgi viskas yra gerai. Net jei tik dviem dienom.

O ant stalo išrikiuoti tušti vyno buteliai atspindi, kiek pokalbių buvo praleista, kiek visko įvyko ir kaip gerai vėl būti kartu bei viskuo dalintis. Geriausiais ir blogiausiais išgyvenimais. Viską sakyti tiesiai šviesiai ir nebijoti būti nesuprastam. Nes čia jokių asmeniškumų. Nes čia yra tikra. Nes čia kritika, į kurią verta atsižvelgti.

Ir pažadu, jei kiekviena diena būtų tokia tobula, tai nieko tobulesnio nerastumėt.

Ir turėčiau džiaugtis tuo, ką turiu. Nes priskirti draugus į kategoriją "geriausias draugas" nėra kvaila. Nes tai reiškia leisti pažinti save kitiems šimtu dešimčia procentų, Jei ne daugiau.